II dalis
Ar pastebėjote, kad, kai meldžiame Šventosios Dvasios, mūsų maldos dažnai pavirsta to paties prašymo kartojimu?
„Prašau atsiųsti mums savo Dvasios! Viešpatie, mums reikia Tavo Dvasios!“ Privalome to melsti, bet reikia tai daryti protingai. O tai reiškia, kad turime prašyti, jog Dvasia laisvai viešpatautų mūsų gyvenime. Turime prašyti, kad Šventoji Dvasia mus pakeistų: širdis, mintis, požiūrį, įpročius – trumpai tariant, visą mūsų gyvenimą, taip, kaip ir mokiniai meldėsi aukštutiniame kambaryje!
Kai mūsų nuodėmingos, savanaudiškos, išdidžios širdys ir protai pakeičiami į kai ką visiškai naujo – gyvenimą, kuris akivaizdžiai liudija Dievo meilės galią, tai didžiausias įrodymas, kad mums buvo išlieta Šventoji Dvasia! Bet tai turime patirti visi kartu, kaip Bažnyčia. Kai tai visi bendrai išgyvensime, išsilies Vėlyvasis lietus ir kokie darbai tada ims vykti! Kalbėdama apie šį artėjantį Dvasios išliejimą, Elena Vait rašė:
„Naktiniuose regėjimuose man buvo parodytas didelis reformacinis judėjimas tarp Dievo žmonių. Daugelis šlovino Dievą. Ligoniai išgydavo, vyko daug kitų stebuklų. Į dangų kilo tarpininkavimo maldos, panašiai kaip vyko prieš Sekmines. Šimtai ir tūkstančiai žmonių lankė kitas šeimas, atverdami joms Dievo Žodį. Žmonių širdys patirdavo įtikinamą Šventosios Dvasios jėgą ir žmones apimdavo tikro atsivertimo dvasia. Visur atsiverdavo durys tiesos skelbimui. Pasaulis atrodė nušvitęs nuo dangiškosios įtakos. Nuoširdūs ir nuolankūs Dievo žmonės gaudavo didžias palaimas. Girdėjau dėkojančius ir šlovinančius balsus; atrodė, kad vyko tokia pati reformacija, kokios liudininkais buvome mes 1844 metais.“
Aš noriu būti šio galutinio atgimimo ir reformacijos dalimi. O jūs? Tai įmanoma!
Melody Mason
