Anksčiau kalbėjau apie pavojus, kai tikėjimą grindžiame tik išgyvenimais. Čia daug kas suklysta, nes svarbiausiu savo tikslu laiko emocinių patirčių ieškojimą. Vis dėlto, nors mūsų pamatas turi būti Dievo Žodis, turime nepamiršti, kad esame jausmingos būtybės, todėl mums reikia ne tik intelektinių žinių. Mums reikia širdies patyrimo.
Dvasiniame kelyje daug žmonių remiasi intelektinėmis žiniomis – jie nusprendė tikėti Dievu, – bet jiems trūksta širdies patirties su Dievu. Jie nepažįsta Jo asmeniškai; jie iš tikrųjų nepatyrė, ką reiškia kasdien vaikščioti su Juo harmonijoje.
Kalbėdama apie gilesnio patyrimo poreikį, sesuo Vait rašė:
„Mums visiems reikia įgyti daug gilesnės patirties su Dievu nei turime dabar. Savasis aš turi mirti, ir mūsų sielos šventovę turi užvaldyti Kristus.“ Kitur ji priduria: „Tikėjimo ir maldų reikia tam, kad pamatytume Dievo tiesų gelmę. Mūsų protai taip apribojami siaurų pažiūrų, kad mes nesuvokiame, kokią patirtį galime įgyti.“
Turiu nuostabią draugę Filisę, kuri kaskart kalbėdama ir melsdamasi vis labiau įtikina mano širdį. Ji yra brandi krikščionė, vadovė savo bendruomenėje, o mūsų bendruomenėje turi savo Biblijos tyrinėjimo grupę. Ji rami, emocionaliai stabili ir visada besirūpinanti kitais. Vis dėlto, kai ji kalba apie Dievą, kaip Jis keičia žmonių gyvenimą, ar ko Jis išmokė ją per savo Žodį, jos akyse dažnai sužiba ašaros. Kai ji meldžiasi bažnyčioje ar tyrinėjant Bibliją, ją dažnai užvaldo stiprūs jausmai, kai ji lieja savo meilę Dievui ir padėką už Jo nuostabias malones ir gailestingumą. Man tai pats įtikinamiausias liudijimas.
Kai kuriems toks jausmų liejimas gali atrodyti pernelyg sentimentalus, bet man Filisė yra žmogus, gerai suvokiantis, ką Kristus dėl jos padarė. Ji žino, ką reiškia tvirta, nuolatinė patirtis su Kristumi. Religija jai nėra tik išpažinimas, nes Kristus palietė jos širdį, ir tai matosi ne tik viešose maldose ir liudijimuose, bet ir kasdieniame jos gyvenime. Ir mums reikia tokio širdies patyrimo, kuris verčia mus ašaroti, matant Dievo gerumą.
Neužmirškite, kad rodomos emocijos nereiškia, jog tai fanatizmas. Mes mokomi mylėti Viešpatį mūsų Dievą visa širdimi, protu, siela ir jėgomis ir mylėti savo artimą kaip patį save (Morkaus 12, 30). Meilė turi jausmus ir emocijas, juo labiau mes mylime Dievą, tuo gilesni mūsų jausmai ir asmeninė artumo su Dievu patirtis.
Tikrame atgimime dažnai matomi meilės, sielvarto dėl nuodėmių, atgailos jausmai, dėkingumas už Dievo meilę ir auką. Vis dėlto mes nesiekiame vien tik emocijų, jos taip pat nėra būtinos atgimime. Kiekvienas iš mūsų skirtingai atsiliepiame į Dvasios darbą, tačiau neturime vengti jausmų, kurie apima mūsų šventumui gilėjant.
Mums reikia tokio gilaus patyrimo, kokio net negalime įsivaizduoti. Turime kasdien atsiversti, nes ir Pranašystės dvasia mums sako: „Norint sekti Jėzumi, privalome iš pradžių atsiversti, o paskui atsiversti kiekvieną dieną iš naujo.“ Tai yra visų svarbiausia!
Melody Mason
