I dalis
XIX a. viduryje tyrinėtojų komanda centrinėje Afrikoje rengėsi nubraižyti tam tikros teritorijos žemėlapius. Jie kiekvieną dieną tyrinėdavo vietovę, o vakare grįžę į stovyklą prisirinkdavo pagalių, užsikurdavo laužą, pasigamindavo valgį ir eidavo miegoti. Po kelių dienų grįžę vakare jie pamatė nedideles krūvas malkų, sukrautų kaip miniatiūriniai vigvamai apie stovyklą. Suglumę jie klausinėjo vienas kito: „Iš kur atsirado šitos malkos?“ Kitą vakarą radę dar daugiau tokių krūvų, jie pakėlė akis į medžius ir pamatė nubėgančias linksmai klykaujančias beždžiones. Tada ir suprato, kas čia nutiko. Beždžionės kiekvieną dieną stebėjo laužus kraunančius vyrus ir, susidomėjusios šiuo procesu, pačios nusprendė tai padaryti. Joms puikiai sekėsi, tik buvo viena bėda. Nors pagalius sudėdavo idealiai tvarkingai, kaip ir vyrai, nesvarbu, kaip sunkiai jos dirbo ir kokias dideles krūvas sukraudavo, joms vis tiek nepavykdavo įkurti ugnies.
Galime juoktis, bet kaip dažnai mes ir patys elgiamės kaip tos beždžionės! Mums puikiai sekasi statyti tam tikrus pavidalus, kurti modelius, bet Šventosios Dvasios ugnies vis tiek trūksta!
Karlas Beitsas, buvęs Pietų baptistų susirinkimo prezidentas, pasakė tai, kas turėtų mus priversti ištirti savo širdis ir melstis kaip niekad anksčiau. Jis rašė: „Jei Dievas šiandien paimtų iš mūsų Šventąją Dvasią, apie devyniasdešimt penkis procentus to, ką darome savo bendruomenėse, tęstųsi toliau, ir mes net nepastebėtume jokio skirtumo. Tačiau jei Dievas būtų atšaukęs Šventąją Dvasią iš pirmosios krikščionių bendruomenės, apie devyniasdešimt penkis procentus to, ką jie darė, iš karto būtų sustoję.“
Melody Mason
