II dalis
Ezechielio 37 skyriuje randame slėnį, pilną sudžiūvusių kaulų, labai sudžiūvusių kaulų, simbolizuojančių Izraelio namus. Pranašui Ezechieliui pamačius šį sausų kaulų slėnį, atrodė, kad visa gyvenimo viltis buvo amžiams pranykusi. Tačiau Dievas liepė Ezechieliui pranašauti – perduoti Jo žodžius sudžiūvusiems kaulams. Pranašui paklusus, jie ne tik susijungė vienas su kitu, ant jų užaugo raumenys ir apsitraukė oda, o kai Dievas įkvėpė į juos savo Dvasią, jie atgijo ir pakilo ant kojų kaip didelė kariuomenė. Tokios kariuomenės Dievui reikia šiandien – ne žmogaus sukurtos armijos su fiziniais ginklais ar artilerija, bet Šventosios Dvasios pripildytos kariuomenės su Dievo dvasiniais ginklais (žr. Efeziečiams 6).
Melsdama dėl atsimetusių, miegančių Dievo kariuomenės narių, Elena Vait rašė: „Pabaiga arti, sėlina prie mūsų vogčiomis, taip nepastebimai, taip tyliai it žingsniai prislopinti naktyje vagies, pasirengusio užklupti miegančius nebudinčius ir nepasiruošusius. O kad Viešpats pasigailėtų ir atsiųstų Šventosios Dvasios dabar ramiai gyvenančioms širdims, kad jos daugiau nemiegotų kaip kiti, bet budėtų ir būtų blaivios!“
Akivaizdu, kad šiandien Dievas veikia savo Bažnyčioje! Milijonai žmonių ateina į tiesą, tačiau dar milijonų nepasiekė Evangelija – milijonai žmonių dar už uždarų durų, užrakinti aukštuose dangoraižiuose ar stabmeldžių kraštuose, priešiškuose krikščionybei. Mūsų laukianti užduotis iš tiesų atrodo neįmanoma, žiūrint žmogaus akimis. Tačiau ją užbaigs ne žmonės savo jėgomis, o Šventosios Dvasios galybė.
Gerai, kad mes tarnaujame Dievui, turinčiam neribotas galimybes, – tai mūsų „neišsenkantis lobynas“. Tačiau kaip mums prieiti prie šio neišsenkančio lobyno? Per maldą – daug maldų, širdį draskančių, atkaklių, kupinų tikėjimo maldų, bendrų, drąsių maldų, maldų, remiantis Jo Žodžiu, ir maldų, remiantis asmeniniais santykiais su Kristumi! „Evangelija vis dar turi tokią pačią galią, tad kodėl gi tų pačių vaisių neturėtume matyti ir šiandien?“
Melody Mason
