O Viešpatie, Tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes Tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O Viešpatie, Tau priklauso karalystė, Tu esi iškilęs kaip galva virš visko. (1 Metraščių 29, 11)
Tol, kol mes esame priklausomi nuo Dievo jėgos, nuodėmė negali mūsų užvaldyti. Tačiau kasdienybėje mūsų pergales keičia pralaimėjimai. Šitai paaiškinama tuo, jog mes ne visada pasikliaujame vien tik Dievo jėga. Mes su skausmu išgyvename puolimus, pralaimėjimus ir priešo pergales prieš mus. Tuomet mes linkę galvoti tik apie savo nesusitvardymą ir padarome išvadą, kad šią dieną nepasiekėme jokios pergalės.
Knygoje „Su meile iš Dangaus“ sakoma, kad „kai pažįstame Dievą pagal mums duotąją privilegiją Jį pažinti, mūsų gyvenimas bus nuolatinis paklusnumas.“ (620p.) Galbūt, būdami artimi Dievui, siekdami vis labiau Jį pažinti bei Juo pasitikėdami, mes kai kurių pergalių nepastebime todėl, kad jos įvyksta visiškai natūraliai, tarsi savaime. Jeigu krikščioniškame gyvenime pergalė ir paklusnumas yra natūralūs dalykai, tai daugeliu atvejų jų, kaip ir viso, kas natūralu, mes nepastebime, nes nekreipiame ypatingo dėmesio. Kodėl taip atsitinka? Sakykite, į ką sutelkiamas jūsų dėmesys, kai pasiekiama tokia pergalė? Į Jėzų. Ir atvirkščiai, kai mūsų dėmesys sutelktas į mus pačius, mes tik ir tegalvojame apie savo elgesį, dėl ko galiausiai patiriame pralaimėjimą.
Štai kodėl nuolatinės šėtono pastangos nukreiptos į tai, kad mūsų dėmesį atitrauktų nuo Kristaus ir kad Išganytojui sukliudytų mūsų gyvenime įgyvendinti savąją valią. Šėtonas žino, kad privertęs mus atsitraukti nuo Jėzaus ir nukreipęs mūsų dėmesį į mus pačius, jis užvaldys mus. Jei pavyks nukreipti mūsų dėmesį nuo Kristaus ir priversti mus galvoti apie pralaimėjimus ar pergales – šėtonas laimės. Ar jums niekada neteko patirti nuopuolio, kai šėtonas priėjęs prie jūsų pasakė: „Žiūrėk, kaip gerai tu pasielgei paskutinįjį kartą!“
Tačiau knygoje „Su meile iš Dangaus“ parašyta: Jėzus „nė mintimi nepasidavė pagundai. Tokie turime būti ir mes. Kristaus žmogiškumas susijungė su dieviškumu; Jame gyvenanti Šventoji Dvasia parengė Jį kovai. Ir Jis atėjo, kad padarytų mus savo dieviškosios prigimties dalininkais. Taigi, kol esame per tikėjimą susiję su Juo, nuodėmė neturi mums galios“ (103 p). Nuolat žvelgdami į Kristų, mes išmoksime visada Juo pasitikėti.
Morisas L.Vendenas
