Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai Aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi. (Izaijo pranašystė 43, 18–19)
Franką Defordą (Frank Deford) visiškai sugniuždė jo dukters Aleksandros mirtis. Nors mergaitei tebuvo aštuoneri, jos gyvybės pareikalavo cistinė fibrozė.
Kelis mėnesius po laidotuvių vis sukosi mintis apie įvaikinimą. Galbūt Defordams vertėtų įsivaikinti kitą mergaitę? Jų sūnui Krisui tai atrodė puiki idėja. Tačiau Frankas didelio užsidegimo nejautė. Suteikti pastogę apleistam vaikui – tai, žinoma, gerai, tačiau Frankas negalėjo susitaikyti su mintimi, kad kažkoks nepažįstamasis užims Aleksandros vietą. Tai atrodė siaubingai neteisinga. Juk šiuose namuose jos niekas negali pakeisti.
Tačiau vieną vakarą Franko žmona pasakė: „Žinai, jei norėtume įsivaikinti kūdikį, Jungtinėse Valstijose tai padaryti turbūt būtų neįmanoma. Turėtume keliauti į kokią nors tolimą šalį.“
Taip, Frankas tai suprato. Paskui jo žmona paklausė: „Prisimeni Aleksandros maldą? Prisimeni, ką ji kalbėdavo kiekvieną vakarą?“ Taip, Frankas prisiminė. Jo dukra visada melsdavosi: „Ir Dieve, prašau, pasirūpink mūsų šalimi, ir atvesk į mūsų šalį daugiau vargšų žmonių“.
Ašaros susitvenkė Franko akyse. Dabar jis viską suprato. Įvaikinta mergaitė nepakeistų Aleksandros, tačiau tai būtų atsakymas į jos maldą.
Po kelių mėnesių Defordų namuose jau buvo miela mergaitė iš Filipinų. Dabar jie jau galėjo žengti į priekį, atstatyti savo gyvenimą. Vaiko idealizmas paskatino juos imtis veiksmų. Vėliau Frankas rašė: „Mums tiesiog reikėjo viską pradėti iš naujo ir judėti į priekį iš ten, kur buvome. Tačiau labai tau ačiū, Aleksandra, nes nuo tada, kai atsiradai mūsų gyvenime, mes turime daug darbo.“
Mes galime arba užsidaryti praeities širdgėloje, arba žengti į naują pradžią. Nauja pradžia neignoruoja ir neištrina praeities, tačiau ji padeda peržengti alinantį sielvartą. Ji veda mus iš mūsų destruktyvios vergijos. Praeitis yra mokytoja, tačiau ji nėra mūsų šeimininkė. Kažkas yra vaizdingai pasakęs: „Jūs negalite bėgti į priekį, žiūrėdami atgal“.
Kiekvieną rytą Dievas kviečia mus į naują pradžią. „Ištikimoji Viešpaties meilė niekada neišsenka, gailestingumo Jam niekada nepristinga. Kas rytą jie nauji; didelė Tavo ištikimybė!“ (Raudų knyga 3, 22–23).
Frankas Defordas ir jo žmona žengė naują žingsnį. Jų įvaikintoji dukra nepakeitė Aleksandros, tačiau suteikė jiems neįtikėtino džiaugsmo. Jie suprato, kad Dievo „užuojauta niekada nenuvilia“, o Jo gailestingumas „kiekvieną rytą vis naujas“. Jie galėjo sušukti: „Didi Tavo ištikimybė!“
Šį naujų pradžių Dievą mes galime atrasti ir savo gyvenime. Mes galime palikti savo praeities klaidas ir judėti į priekį. Mes galime vėl viską pradėti iš naujo. Tegul šiandien būna jūsiškė naujos pradžios diena.
Markas Finlis
