Ir vėl – štai dar vienas Dievo palaiminimas! Savaitgalis Jonavoje buvo trumpas ir saldus, tačiau intensyvus ir įspūdingas. Jei turėčiau pasidalyti asmenine nuomone, mano skrydžio bilietas buvo NIEKO vertas, palyginti su laiku, praleistu čia, Kaune ir Jonavoje. Kokia brangi yra viena siela mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui! Ir kokia privilegija vadintis Jo sūnumis ir dukterimis, tais, kuriuos Jis siunčia mokyti visų tautų dabartinės tiesos, suteikdamas sieloms galimybę išgirsti ir priimti žinią, kurią skelbia joms mūsų Gelbėtojas.
„Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje“ Mato 24, 14 – kokia fenomenali mintis, kad galime sakyti, jog pildome pranašystę, ir visa tai – iš Dievo malonės.
Kelionės metu buvome aprūpinti ne tik skaniu fiziniu maistu – juo pasirūpino svetingos seserys Kristuje – bet dar svarbiau buvo šviežia duona iš Dangaus kepyklos, tiksliau, Jo žodis. Studijuodami Patarlių knygos 9 skyriaus pradžią, buvome pasirengę eiti į lauką ir kartu su Jėzumi sėti sėklas. Reikia užduoti klausimą: Ar tikrai galime sakyti, kad esame Jo, jei nesidalijame nuostabia žinia apie Jį?
Dėkingi už galimybes ir dovanas, kurias Dievas mums suteikė, galėjome surinkti šiek tiek filmuotos medžiagos iš mūsų mini projekto ir parengti mini filmą, kurį rasite žemiau. Baigdamas šią trumpą žinutę, noriu pasakyti, kad mūsų savaitgalio, kai ėjome nuo durų prie durų, metu aktuali eilutė buvo ne kas kitas, o Ps 133, 1-3:
“Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!”
Parengė Lukas Antanaitis.
Liudijimai:
Iš pradžių žvelgiau į „Nuo durų prie durų” (nDPD) projektą neigiamai, eiti į žmogaus asmeninę erdvę atrodė nepriimtina, abejojau, ar yra iš tiesų vertinga tokiu būdu pasiekti žmones. Turėjau tokį nusistatymą, jog mielai gatvėje ar parke užkalbinčiau žmogų ir pasiūlyčiau krikščioniškos literatūros, bet tik jau ne jų namuose. Atėjus vasarai nusprendžiau save išbandyti projekte „Važiuokime ir padarykime”. Šiame projekte kasdienė popietinė veikla būdavo ėjimas prie durų ir dalinimas krikščioniškos literatūros. Aš vis dar nebuvau patenkinta tuo, kad reikia eiti prie durų, bet nusprendžiau pamėginti. Renginys artėjo prie pabaigos ir supratau, kad šis būdas, eiti prie durų ir taip pasiekti žmones, yra išties geras, kadangi tam tikrų žmonių gatvėje net nesutikčiau, galbūt jie man neatrastų laiko ar pati neišdrįsčiau pakalbinti, o kai yra atidaromos durys, turi progą pakalbinti tuos žmones. Supratau, kad tai nėra lindimas į žmogaus asmeninę erdvę, nes jei žmogus nenori – paprasčiausiai neatidaro durų ar bet kada turi galimybę tas duris užverti. Dabar, kai tik yra rengiamas nDPD projektas, aš mielai prisijungiu, nebėra to jausmo, kad man nemiela tai daryti, iš visos širdies tikiu, kad tai yra naudinga. Dievas sugeba panaudoti kiekvieną savo vaiką Evangelijos skelbimui, netgi mane. Tvirtai tikiu, kad tos drąsos eiti prie nepažįstamų žmonių būtent įkvepia Dievas. Šis projektas yra neįkainojama patirtis per kurią mano tikėjimas auga, pavyzdžiui: laiptinės su kodais, įeiti pro duris neišeina, draugas, kuris kartu palaiko man kompaniją spaudinėja mygtukus, bet durys taip ir neatsidaro, aš pradedu melstis, draugas toliau spaudinėja mygtukus ir durys atsidaro, tai pasikartoja dar du kartus. Matau stebuklus tiesiai sau prieš akis, per tai įgaunu pasitikėjimo Dievu. „Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Evangelija pagal Joną 11, 40) Džiaugiuosi, kad yra rengiami tokie projektai ir iš jų galiu pasisemti tiek daug:)
Viltė Čerkesaitė
