Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą (Ef 4, 7).
Kad mumyse yra giliai įsišaknijęs principas „padarysiu pats“ įrodo tai, jog dažnai žmogui pradėjus ieškoti bendravimo su Dievu, jis vertina tą bendravimą, vadovaudamasis savo elgesiu. Įsivaizduokime: koks nors žmogus klaidingai manė, jog dangų galima pasiekti savomis pastangomis, bet vėliau suprato, kad išgelbėjimas gaunamas tik per tikėjimą Kristumi. Jis pradeda daugiau galvoti apie Jėzų ir vis daugiau laiko praleidžia su Juo. Jo pirmasis noras jau kitą dieną pasižiūrėti į save, pamatyti ar dėl tokio bendravimo jo gyvenimas kiek pagerėjo. Ar jums taip kada nors buvo nutikę?
Kartą aš kalbėjausi su žmogumi, kuriam gyvenimas šiame pasaulyje atrodė sunkus ir nepakeliamas, nekalbant jau apie tai, kad jis neturėjo jokios vilties turėti amžinąjį gyvenimą. Aš bandžiau jam nurodyti Jėzų ir daviau keletą patarimų, kaip galima su Juo bendrauti, kasdien paskiriant Jam šiek tiek savo laiko. Po to aš jam tariau: „Būkite atsargus, nes pašventęs Dievui savo gyvenimą pirmiausia užsinorėsite sužinoti, ar jūsų gyvenimas dabar yra geresnis negu buvo. Bet jūsų gyvenimas, – taip jau dažnai atsitinka, – gali tapti netgi blogesnis.“
Ar jums kada nors teko pastebėti, kad juo daugiau jūs meldžiatės, juo daugiau sunkumų iškyla gyvenime, juo ryžtingiau stengiatės siekti artimų tarpusavio santykių su Jėzumi, juo jūsų padėtis darosi blogesnė? Ar jūs kada nors visiškai nuoširdžiai pasišventėte Viešpačiui Jėzui, o kitą savaitę pamatėte, kad visa eina tik blogyn? Ar tai kada nors esate patyrę? Vienas studentas man pasakė: „Aš pastebėjau, kad be Dievo aš elgiuosi geriau.“ O kitas pasakė taip: „Prieš dvi savaites aš lioviausi būti krikščionis. Nuo to laiko nedarau nuodėmių.“
Mums niekada nedera spręsti apie mūsų bendravimą su Dievu iš to, kaip mes elgiamės. Vertinimas – Dievo reikalas, Jis teis kiekvieną žmogų pagal jo darbus. Mes neturime teisti nė vieno žmogaus, o jei mums neleista teisti žmonių, ar galime šios taisyklės netaikyti ir patys sau? Krikščioniškasis gyvenimas gali tapti nepakeliamai sunkus, kai mes imsime vertinti save pagal pačius save ir liausimės žiūrėję į Jėzų. Tada įsitikiname, kad yra sunku žiūrėti į Jėzų ir priimti tiesą, kad „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12).
Morisas L.Vendenas
