NEGALITE PRIVERSTI SAVĘS TIKĖTI

Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome (Hbr 11, 1).

Pasakojama, kaip vienoje bendruomenėje buvo sušauktas ypa­tingas susirinkimas, kurio metu norėta išmelsti lietaus. Kadangi jau seniai nebuvo liję, išdžiūvo pasėliai. Viena maža mergaitė atėjo į Mal­dos namus su skėčiu. Žmonės, matydami naivų vaiko tikėjimą, šypso­josi. Ir štai pradėjo lyti. O dabar leiskite man jūsų kai ko paklausti: „Ar lyti ėmė todėl, kad ji atėjo su skėčiu? O gal ji žinojo, kad ims lyti, ir todėl atėjo juo nešina?“ Iš jūsų atsakymo į šį klausimą paaiškės, kaip jūs suprantate žodį tikėjimas.

O ką jūs galite pasakyti apie tai, kas nutiko apaštalams Petrui ir Jonui prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais? Jie pasakė luošam vyrui: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Matyt, luošajam reikėjo dar didesnio pritarimo, nes Apaštalų darbų knygoje pasakyta: „Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį“ (Apd 3, 7). Jis buvo pagydytas, pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaš­talais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą (Apd 3, 8).

Ar jūs manote, kad tas žmogus buvo išgydytas, nes apaštalai Petras ir Jonas išdrįso prieiti prie šio keisto elgetos ir paliepė jam keltis? O gal išgydyti luošąjį jiems užteko tvirtybės todėl, kad jie buvo tikri, jog ir Dievas turi tą patį ketinimą?

Bandydami spręsti klausimus, susijusius su tikėjimu, žmonės bene dažniausiai klysta tada, kai ima manyti, jog tikėjimą galima išsi­ugdyti savomis jėgomis. Tai reiškia, kad tam, kuris nori tikėti, būtinai reikia priversti save tikėti, jog vienas ar kitas įvykis neišvengiamai turi įvykti, ir jeigu jam pasiseks, jis įvyks. Tačiau geriausias tikrojo tikėjimo įrodymas yra visiškas jo natūralumas. Tikėjimas atsiranda savaime. Laiške efeziečiams (2, 8) sakoma, kad esame išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana. O jeigu tikėjimas ­– Dievo dovana, tai pradėti tikėti, gauti tikėjimo dovaną galime tik bendraudami su Dievu, mes patys nebeeikvojame savo jėgų, norė­dami tą dovaną gauti. Mes paprasčiausiai einame pas Duodantįjį ir ją gauname. Taigi atėję pas Dievą mes gauname dovaną, kurią vadi­name tikėjimu.+

Morisas L.Vendenas