Morisas L.Vendenas
Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų (Ps 103, 13).
Kartą ant vieno kalno susirinko daugybė žmonių. Jie būriavosi ten nuo ankstyvo ryto, kad pamatytų žmogų, kurį štai jau treji metai nesėkmingai mėgino sugauti karalius. Sklandė gandai, kad dėl to žmogaus kaltės žemė jau trejus metus nematė lietaus. Žmonės laukė, susirinkę netoli dviejų aukurų, pastatytų pranašo Elijo nurodymu, šnabždėjosi, dalijosi vienas su kitu mintimis.
Iš dangaus pasipylė ugnis ir prarijo pranašo Elijo auką, vandenį ir netgi aukurą. Tai pamatę žmonės pripažino Dangiškąjį Dievą.
Tą pačią naktį Eliją prižadino karaliaus rūmų šauklys, ir pranašas išsigelbėjo laiku pabėgęs nuo įtūžusios moters. Jis bijojo, kad net ir Dievas, kuris atsiuntė ugnį kaip atsaką į jo maldą, nesugebės apginti jo nuo Jezabelės.
Siaubo apimtas pranašas bėga į tamsią naktį, tačiau jį gaubia vis tirštesnė savo paties baimės ir blaškymosi migla. Galiausiai jį apleidžia paskutinės jėgos, jis sėdasi po kadagiu ir prašo Dievą pasiųsti jam mirtį.
„Ar užmiršo Dievas pranašą Eliją išbandymo valandą? O ne! Kai jis jautėsi užmirštas Dievo ir žmonių, Viešpats mylėjo savo tarną ne mažiau negu tada, kada kaip atsakas į Elijo maldą iš dangaus nužengė ugnis, apšvietusi kalno viršūnę“ (Pranašai ir karaliai, 166 p., 12-as skyrius).
Užuot išklausęs pranašo Elijo maldos ir pasiuntęs jam mirtį Dievas, kuris suprato jo savijautą ir užjautė jį dėl jo žmogiškosios negalios, be galo jį mylėdamas ir užjausdamas pasiuntė dangiškąjį angelą su vandeniu ir maistu, kad Elijas nemirtų. Kitą kartą angelas priėjo prie jo ir tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki“ (1 Kar 19,7).
Kai mūsų tikėjimas susilpnėja, kai jaučiame, jog pametėme tikrąjį kelią, argi nebėgame siaubo apimti, argi nelaukiame, kad ant mūsų kris Dievo rūstybė, nes mūsų tikėjimas nepakankamai stiprus? Ar mes neklystame, taip įsivaizduodami Jo meilę ir užuojautą? Argi mes nelaukiame Dievo siunčiamo pykčio žaibo ir Jo bausmės, užuot tikėdamiesi švelnaus prisilietimo, tylaus švelnaus mūsų geriausio Bičiulio balso, kuris sako: „Aš tave myliu taip pat stipriai netgi tada, kai tavo kelias tampa tau per sunkus?“
Tai Dievo balsas. Tai Dievas. Senojo ir Naujojo Testamento Dievas, šiandienos Dievas.
