Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties. (Apreiškimas Jonui 2, 11)
Virš Smirnos turgaus aikštės aukštai dunksantys Romos globėjai – Poseidonas, Artemidė ir Demetra – atliko svarbų vaidmenį daugelio Romos miestelėnų gyvenime. Roma reikalavo visiško atsidavimo imperatoriui, ir, tai įrodydami, visi miestelėnai privalėjo deginti smilkalus Romos dievams.
Krikščionys atsisakė tai daryti. Romėnų dievų atvaizdų garbinimą jie laikė stabmeldyste. Už šį įsitikinimą jie dažnai sumokėdavo savo gyvybe.
Polikarpas buvo apaštalo Jono mokinys ir Smirnos Bažnyčios vyresnysis. Vieną vakarą romėnų pareigūnai jį suėmė ūkyje už miesto. Šiame regione krikščionys buvo mirtinai užkankinami, o jų kūnai atvirai demonstruojami, ir visa tai dėl to, kad jie atsisakydavo paklusti imperatoriui. Tačiau Polikarpas pasveikino šiuos pareigūnus stulbinančiai linksmai. Jis net pakvietė juos kartu susėsti ir pavalgyti. Paskui jis paprašė leisti jam valandą netrukdomai pasimelsti. Tai atlikęs, Polikarpas išėjo su šiais kariais į miesto stadioną. Pasirodžius Polikarpui, kilo didžiulis minios triukšmas.
Užlipęs ant didžiulės sukrautų malkų krūvos, Polikarpas turėjo paskutinį šansą atsižadėti Kristaus. „Prisiek visiška ištikimybe imperatoriui, – pareikalavo konsulas, – ir aš tave paleisiu. Išsižadėk Kristaus.“
Polikarpas atsigręžė į konsulą ir ramiai atsakė: „Aš Jam tarnavau aštuoniasdešimt šešerius metus, ir Jis niekada nepadarė man nieko bloga – kaip galiu piktžodžiauti prieš savo Karalių, kuris mane išgelbėjo?“
Per visą kankinimą liudininkai buvo apstulbinti pasitikėjimo ir net džiaugsmo išraiškos šio krikščionių lyderio veide. Pasak jų, tai buvo „malonės nutviekstas“ veidas.
Polikarpas žvelgė ne tik į kraujo ištroškusius pagonis stadione ar į malkų stirtą, kuri tuoj turėjo paskęsti liepsnose. Jis žvelgė toliau, į horizontą. Kai buvo oficialiai paskelbta, kad Polikarpas laiko save krikščionimi, minia ėmė šaukti: „Sudeginkite jį gyvą!“
Kareiviai surišo Polikarpo rankas už nugaros, ir jis ėmė melstis. Polikarpas padėkojo Viešpačiui už jam suteiktą garbę būtent šitaip paliudyti savo tikėjimą. Polikarpo malda baigėsi, o budeliai pradėjo kurti ugnį. Jį greitai prarijo liepsnos.
Polikarpas kalbėjo su pasitikėjimu lig pat pabaigos. Jis kalbėjo apie prisikėlimą. Jis kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą. Šio išbandymo siaubas jo nesugniuždė. Polikarpas žvelgė į tai, kas yra anapus jo. Jis žiūrėjo toli į horizontą.
Dievas gali suteikti mums tokį pasitikėjimą, tokį užtikrintumą. Jis gali padėti mums žiūrėti toliau, nei siekia liepsnos ar įniršusios minios šūksniai. Jis gali išlaikyti mus tvirtus iki pabaigos.
Markas Finlis
