NĖRA LIUDIJIMO

Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo (Jn 3, 11).

Įsivaizduokite teismo procesą. Įveda kaltinamąjį. Prokuroras ir advokatas sėdasi į savo vietas. Įeina teisėjas ir prasideda po­sėdis. Pirmojo liudytojo prašoma duoti parodymus. Jis prisiekia ir sėdasi į vietą. Prasideda apklausa:

– Kur jūs buvote 27–ąją dieną 10–ą valandą vakaro?

Tyla.

– Aš jūsų klausiu, kur buvote 27–osios dienos vakarą?

Vėl tyla.

Teisėjas primygtinai klausia:

– Kodėl neatsakinėjate į klausimus?

– Žinote, – pagaliau prabyla liudytojas, – aš maniau, kad tylaus mano liudijimo visiškai pakanka. Jau vien tik mano buvimas čia akivaizdžiai visiems čia esantiems parodo, koks mano požiūris į šį reikalą. Ir aš manau, kad šito visai pakanka. Man nepatogu atsakinėti į klausimus, kadangi aš galiu neteisingai atsakyti ar tie­siog kažko nesuprasti. Todėl man geriau būti tiesiog tyliu liudytoju.

Teisėjas paprašo pirmojo „liudytojo“ išeiti iš salės ir pakviečia kitą. Antrasis liudytojas prisiekia ir atsisėda. Klausinėjama toliau:

– Kur jūs buvote 27–ąją dieną 10–ą valandą vakaro?”

– Namie, lovoje.

– Ar girdėjote ką nors nepaprasto?

– Ne. Negirdėjau. Mano kambario langai buvo aklinai uždengti. Per radiją tyliai grojo muzika, o šviesa buvo išjungta. Mano galva buvo ant pagalvės, ir aš giliai miegojau. Aš negalėjau kažko matyti ar girdėti.

– Tai jūs save laikote liudytoju?

Pastaruoju metu dauguma krikščionių yra panašūs į šiuos du liudytojus. Arba jie nutarė būti tyliais liudytojais, arba jų liudiji­mas tuščias, todėl ir nėra rezultatų. Tik asmeniškai bendraujant su Viešpačiu Jėzumi, suvokdami liudijimo esmę bei liudydami kitiems tiek savo veiksmais, tiek ir žodžiais, mes tampame tikraisiais Jo liudytojais.

Morisas L.Vendenas