IV dalis
Vyksta kai kas rimta! Bet tai nėra kažkas gera! Svarbu suprasti, kad šėtonas ne tik stengiasi patraukti žmones į tamsiąją konflikto tarp gėrio ir blogio pusę. Jis bando panaikinti prarają tarp savęs ir Dievo, ir apskritai tarp gėrio ir blogio; jis mėgina tamsą paversti šviesa.
Hovardas Petas knygoje The Dangers of Contemplative Prayer („Kontempliatyvios maldos pavojai“) štai kaip viską apibendrina: „Naujai iškilusi Bažnyčia pardavė krikščionybę, naudodama naujoviškus rinkodaros metodus, norėdama sukurti ‘ieškančiajam draugiškas’ kongregacijas su sušvelninta evangelija, neakcentuojančia nuodėmės ir atgailos, bet skatinančią juslinį požiūrį į netikrą ‘Dievo garbinimą’“.
„…Bet iš tiesų… jie tik platina tuos pačius SENUS šėtono nuodus, supilstytus į NAUJUS vynmaišius!“
Ar mes tikrai norime tokios Bažnyčios?
Mums turi labiausiai rūpėti keturi dalykai, susiję su naujai iškilusios Bažnyčios judėjimu. Pažvelkite, kaip šiuos pavojus apibendrino vienas adventistų pastorius:
„Pirma, naujai iškilusios Bažnyčios judėjimas menkina arba visai nekreipia dėmesio į gyvybiškai svarbų tikėjimą, nuolankų paklusimą ir visišką atsidavimą tvirtoms ir nediskutuotinoms Biblijos tiesoms, ypač Trijų angelų žiniai. Antra, nors šis judėjimas ir aiškiai pabrėžia krikščioniškas idėjas, į daugumą jų mokymų yra klastingai įpintas Romos katalikų misticizmas ir ‘Naujojo amžiaus’ principai, kurie veda į patį didžiausią pavojų: mirtį nešantį spiritizmą ir piktųjų dvasių įsibrovimą. Trečia, prisidengus gilesnių išgyvenimų su Dievu skatinimu, šio judėjimo mokymai tapo vienu iš sumaniausių šėtono įrankių jo žygyje, mėginant ‘suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius’ (Mato 24, 24). Ketvirta, labiausiai jaudinuosi dėl septintosios dienos adventistų, ypač jaunimo. Visomis išgalėmis turime vengti šių pavojų.“
Melody Mason
