VI dalis
Pranašystės dvasia sako: „Dievo darbininkai turi įgyti daug gilesnę patirtį. Jei jie visiškai atsiduos Jam, Jis galingai veiks dėl jų… Kai Dievo tarnai su pašventintu užsidegimu bendradarbiaus su dieviškuoju tarpininkavimu, šio pasaulio dalykų būklė pasikeis, ir netrukus žemė su džiaugsmu sulauks savo Karaliaus. Tada ‘išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius’ (Danieliaus 12, 3).
Septintame dešimtmetyje sakydavo: „Jei jauti, kad tai gerai, tai ir daryk!“ Šiandien populiari yra tokia žinia: „Jei jauti, kad tai gerai, vadinasi, tai ir yra gerai!“ Kad ir kur pasisuktume, visur girdime: „Sek ten, kur veda širdis! Daryk tai, kas tau atrodo teisinga.“ Tačiau Dievo Žodis sako: „Kas pasitiki savo protu, tas kvailys.“ (Patarlių 28, 26) Kai leidžiamės vedami savo širdies ir emocijų, tampame klusnūs jausmams, o ne Dievo Žodžiui. Užuot ugdę nuolankią dvasią, esame skatinami puoselėti savanaudiškumo dvasią. Ar tokiu keliu turime eiti, jei norime pasiruošti susitikimui su Jėzumi? Manau, atsakymas aiškus – bent jau jei tyrinėjame Šventąjį Raštą!
Taigi siekdami išvengti postmodernios naujai iškilusios Bažnyčios judėjimo pavojų ir mokydamiesi atpažinti skirtingas ne tikro atgimimo, šiandien apėmusio šiuolaikinę krikščionybę, formas, išdrįskime prašyti daugiau. Ne daugiau šiltų, miglotų jausmų ir pojūčių, ne daugiau begalinių pokalbių be aiškių atsakymų į klausimus, bet daugiau išminties, kad atskirtume tiesą ir laikytumės Dievo Žodžio. Tik laikydamiesi Šventojo Rašto tiesų, būsime pakeisti, o tikras pasikeitimas įvyksta, tik mus pripildžius Šventosios Dvasios.
Melody Mason
