Atmink ir švęsk šabo dieną. (Išėjimo knyga 20, 8)
Kadangi mūsų pasauliui taip desperatiškai reikia paguodžiančios žinios apie sukūrimą, Dievas davė mums sabatą. XIX amžiaus viduryje, kai evoliucijos hipotezės audringai šturmavo intelektualųjį pasaulį, Dievas atsiuntė neįtikėtinos vilties žinią. Ją randame Apreiškimo Jonui knygoje 14, 6–7):
„Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“
Dievo paskutiniųjų laikų žinia kviečia visą žmoniją vėl pradėti šlovinti Jį kaip dangaus ir žemės Kūrėją. Visokeriopo šlovinimo pagrindas yra tas faktas, kad Dievas mus sukūrė. Priimkite evoliucijos teoriją, ir sugriausite jau patį pagrindą šlovinti. Dievas yra vertas šlovinimo kaip tik todėl, kad Jis mus sukūrė. Jei Dievas mūsų nesukūrė, jei mes tik evoliucionavome ir gyvybė tėra kosminis atsitiktinumas, pagrįstas tikimybe ir atsitiktine atranka, tada nėra absoliučiai jokios priežasties šlovinti.
Evoliucijos pripažinimo laikais Dievas davė sabatą kaip amžinąjį Savo kūrybinės jėgos bei valdžios simbolį. Sabata kas savaitę primena, kad mes nepriklausome patys sau. Gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo Jo. „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apaštalų darbai 17, 28).
Sabata kviečia mus grįžti prie savo šaknų. Tai siejanti grandis su mūsų šeima. Tai nenutraukiamas ryšys per laiko vandenynus su mūsų Kūrėju. Sabata pasako mums, kad mes nesame tik laiko ir atsitiktinumo produktas. Ji padeda mums sutelkti dėmesį į šlovingąją tiesą, kad mes esame Dievo vaikai. Ji kviečia mus į artimą bendravimą su Juo.
Kai Džoja buvo ketverių metų, gimė jos broliukas. Džoja pradėjo prašyti tėvų palikti ją kurį laiką vieną su kūdikiu. Tėvai nuogąstavo, kad, kaip kai kurie keturmečiai vaikai, ji gali pavydėti naujagimiui rodomo dėmesio ir jį krestelėti ar jam suduoti, taigi jie neleido. Tačiau ilgainiui pastebėję, jog Džoja nedemonstruoja jokio pavydo, jie nusprendė leisti jai asmeniškai „pasikalbėti“ su kūdikiu. Pakilios nuotaikos Džoja nuėjo į kūdikio kambarį ir užsidarė duris. Tačiau liko plyšys, per kurį tėvai galėjo stebėti ir klausytis. Jie pamatė, kaip Džoja tylutėliai prisiartino prie broliuko ir, palinkusi prie pat jo veidelio, paprašė: „Kūdikėli, pasakyk, kaip atrodo Dievas. Aš jau pradedu užmiršti.“
Iš tiesų, mes visi esame linkę užmiršti. Štai kodėl Dievas sako: „Atminkite“. Sabata kas savaitę primena, koks yra Dievas, ir kviečia mus į naują bendravimą su Juo.
Sabata kviečia mus bendrauti su savo Kūrėju. Ji kviečia mus žavėtis savo Šeimininku. Džiaugtis amžinybe. Sudėti savo viltis į dangiškus dalykus. Kai taip nesunku viską pamiršti, sabata primena, koks iš tikrųjų yra Dievas.
Markas Finlis
