Jie drauge su savo palikuonimis yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė. (Izaijo pranašystė 65, 23)
Tina sėdėjo ligoninėje trečią valandą nakties ir klausėsi, kaip skausmingai gaudo orą jos tėvas. Tai buvo žmogus, kuris keitė jos vystyklus ir mokė ją važiuoti dviračiu. Didžiąją dalį gyvenimo jis buvo doko darbininkas, bet štai dabar vėžys paliko tik trapų, bejėgį žmogų.
Tėtė merdėjo. Jis nebeturėjo jėgų kovoti.
Tina manė, kad po laidotuvių jos gyvenimas tekės įprastine vaga. Tačiau viskas pasikeitė. Ją visur persekiojo tėvas, kurio nebebuvo šalia. Pažįstamas vyriško odekolono po skutimosi kvapas ar tėvo mėgta Sinatros daina sukeldavo verksmo protrūkius. Tina pasakojo: „Žinau, kad esu suaugusi, ir turbūt turiu būti stipri, tačiau būna dienų, kai jaučiuosi ketverių metų mergaitė, ir noriu, kad šalia būtų mano tėtis“.
Netekus mylimo žmogaus, lieka siaubinga tuštuma. Tą vienatvės jausmą gali palengvinti tik mūsų artimieji.
Brangiausio žmogaus mirtis – didžiulis smūgis. Motinos ir tėvai, patyrę tragišką savo vaikų mirtį, trokšta juos pamatyti vėl. Našlės ir našliai trokšta dar kartą apkabinti savo sutuoktinį. Paklauskite paauglio, kurio tėvas mirė nuo vėžio, arba pakalbinkite koledžo studentą, kurio geriausias draugas žuvo dėl girto vairuotojo kaltės, ir jie pasakys jums, kaip jie ilgisi to, kurį mylėjo.
Šventasis Raštas žada tuos malonius susitikimus. Mūsų Viešpats turi kapo ir mirties raktus (Apreiškimas Jonui 1, 18). Jis sako: „Štai Aš visa darau nauja!“ (Apreiškimas Jonui 21, 5). Išauš malonaus susitikimo diena!
Mūsų artimieji neišėjo amžinai. Kapo duobė jų neprarijo. Mes jų nepraradome. Jie ilsisi Jėzuje, kur niekada nepražus. Jie laukia šlovingo prisikėlimo, kai kartu su mumis galės pasitikti Jį danguje.
Mirtis atneša siaubingą vienatvę. Ji sukuria maudžiančią tuštumą. Tačiau prisikėlimo pažadas palengvina širdgėlą ir atnaujina viltį. Jis rodo į tą metą, kai mes niekada nebeišsiskirsime.
Markas Finlis
