Pirmoji 2025 metų nuo Durų Prie Durų evangelizacija įvyko Mažeikiuose! Sausio 25–26 dienomis, devynių misionierių komanda ir nesuskaičiuojama daugybė rėmėjų susivienijo tam, kad Mažeikių gyventojams paskelbtų gerąją žinią apie antrąjį atėjimą.
Atvykus į Mažeikius šeštadienio rytą, komanda buvo šiltai sutikta bažnyčios bendruomenės ir pastoriaus Danieliaus. Tą dieną Sabato bendrystė buvo ypatingai prasminga. Robertas Grigas, kuris rūpestingai organizavo renginį, po Sabato mokyklos pamokos gavo progą pamokslauti. Jo pamoksle buvo atskleista, kad Dievo žmonės garbina Jį skleisdami Jo žodį ir mokydami kitus.
„O dabar,” – sakė jis, – „kai eisite namo, o misionieriai keliaus nuo durų iki durų, prašau, praleiskite šį laiką maldoje, prašydami Dievo tarnystės sėkmės.” Tai buvo galinga misijos pradžia!
Tada atėjo laikas ritmingai rutininiai veiklai. Padalinti į poras, misionieriai pripildė savo paštininkų maišus ir kuprines kiek įmanoma daugiau knygų.
„Kur yra „Jėzus Marijos sūnus“?”
„Kam dar reikia „Didžiosios kovos“?!”
„Oho, čia yra Dougo Batcheloro „Turtingiausias urvinis žmogus“!”
„Markas Finlis! Mums trūksta Marko Finlio!”
Drauge misionieriai atsiklaupė maldai, kviesdami Šventąją Dvasią vadovauti evangelizacijai, atverti žmonių širdis ir apsaugoti savanorius.
Viena misionierių komanda, Dovilė ir Domas, aplankė kelis daugiabučius, kalbėjosi su žmonėmis. Atsimindama kiekvieną smulkmeną, Dovilė dalijosi:
„Meldžiausi, kad Dievas atvestų žmones, kurie jau Jo ieško. Tai buvo ypatinga akimirka, kai jaunas vyras atidarė duris, o mes įteikėme jam laikraštį „Vilties Šaltinis“.
‘Kas tai?’ – paklausė jis.
‘Norėjome atnešti jums viltį’, – atsakėme.
Tą akimirką jo akys nušvito!
‘Gerai, tada tai tikrai man, nes jau kurį laiką ieškau vilties.’
‘Ar galime paklausti, kiek laiko ieškote?’ – susidomėjome.
‘Jau dvejus metus,’ – atsakė jis.
Aš buvau be galo laiminga, kad sutikome šį ieškantį žmogų!
Taip pat prisimenu, kad meldžiausi, jog galėtume su žmonėmis skaityti Bibliją. Kartu su Domu eidami nuo durų iki durų, sutikome pagyvenusią moterį ir įteikėme jai laikraštį. Ji labai apsidžiaugė ir pakvietė mus į vidų. Jai buvo nuostabu sužinoti, kad Dievas trokšta tikro ryšio su žmonėmis, ne tik maldų sunkumų metu. Jutau, kad tai gali būti vieta Biblijos studijoms.
Kalbėdami apie Dievo gailestingumą, perskaičiau jai sūnaus palaidūno istoriją iš Luko 15 skyriaus. Aptarėme jos prasmę, ir ji buvo giliai paliesta. Kai pakvietėme ją melstis ir Domas vedė maldą, tikrai jautėme Šventosios Dvasios buvimą tarp mūsų.”
Tuo tarpu, keliais namais toliau, Robertas Meliūnas ir Alina jautėsi mažiau sėkmingi. Nedaug gyventojų atidarė duris, dar mažiau norėjo bendrauti ar priimti knygą. Misionieriai tris kartus sustojo pasimelsti, prašydami Dievo pagalbos. Galiausiai vis daugiau draugiškų žmonių pradėjo atidaryti duris. Nuostabiu sutapimu jie net sutiko moterį iš Kryvyj Riho, Ukrainos – Alinos gimtojo miesto! Tarnystė pradėjo jaustis vaisingesnė.
Dvi evangelizacijos nuo Durų Prie Durų dienos prabėgo tarsi vienu įkvėpimu – jos buvo tokios įkvepiančios! Kiekvieną vakarą devynių misionierių komanda susiburdavo į artimą ratą, dalindavosi patirtimis ir su susižavėjimu klausydavosi vieni kitų.
Julija dalijosi ryškiausiais savo tarnystės momentais su Audriumi:
„Šiandien sutikome vyrą, kuris papasakojo, kad pateko į baisią avariją ir metus laiko buvo komoje. Įdomu tai, kad tuo metu jis sapnavo ryškius sapnus. Stebuklingai pasveikęs, jis nė kiek neabejojo, kad Dievas egzistuoja. Po šios patirties jis tvirtai tiki Juo, nors vis dar sunkiai sekasi visiškai gyventi krikščionišką gyvenimą.”
Julija tęsė dar vienu liudijimu:
„Taip pat sutikome moterį, kuri pasakojo, kad tuo metu dirbo slauge, prižiūrinčia senolę, ir turėjo labai mažai laiko. Palinkėjome jai Dievo pagalbos darbe ir pasiūlėme keletą krikščioniškų knygų. Ji jas priėmė ir netikėtai pasidalino savo istorija. Kai ji buvo vaikas, jos tėvas kovojo su priklausomybe nuo alkoholio. Būdama maža mergaitė, ji meldėsi, kad Dievas išlaisvintų jos tėvą
iš priklausomybės, ir pažadėjo visą gyvenimą Jam tarnauti. Taip ji tapo slauge, prižiūrinčia senyvus žmones. Jos vaikai taip pat įtikėjo Dievą, ir ji dėl to labai džiaugiasi!”
Kambarys prisipildė nuostabios dvasios, kai pagyrimų žodžiai tapo vis garsesni ir garsesni.
„Ar galiu pasidalinti ir aš?” – pasiūlė Vaidas. Jo ištikimas tarnystės partneris buvo jaunas Lukas.
„Tai buvo mūsų paskutinis susitikimas šiandien. Pabeldėme į duris, ir mus pasitiko jaunas vyras. Atsainiai paklausiau: ‘Labas, drauge, kaip sekasi? Ar turi laiko pabendrauti?’
Jaunuolis atsargiai pasiteiravo: ‘Kokiu reikalu čia atėjote, pone?’
Atsakiau: ‘Atnešame gerąją naujieną!’
‘Kokią naujieną?’ – smalsiai paklausė jis.
‘Viltį!’
‘O, aš tai žinau! Taip, aš pažįstu Dievą ir lankau bažnyčią’, – džiugiai atsakė jis. Aš supratau, kad jis atviras pokalbiui, tad šiek tiek pasikalbėjome. Paklausiau jo: ‘Ar tikrai pažįsti Dievą? Ar tiki, kad Jėzus greitai sugrįš? Būk atsargus, kad nebūtum suklaidintas – daug netikrų pranašų pasirodys.’
Jis susimąstė akimirkai, tada linktelėjo: ‘Tikriausiai turėčiau dažniau lankytis savo bažnyčioje…’
Aš jam nusišypsojau: ‘Tai gera pradžia! Ar norėtum keletą knygų, kurios padėtų išlikti teisingame kelyje?’
‘Taip, prašau!’ – tarė jis, pasirinkdamas jam patikusią literatūrą.
O atsisveikindamas šis jaunuolis mane stipriai apkabino. Tai buvo mano Sabato vainikas!”
Visi susirinkusieji džiaugėsi matydami, kaip Dievas veikia. Vaidas apibendrino, kad ši tarnystė buvo nuostabi patirtis, o Mažeikiai pasirodė puikus laukas evangelizacijai.
Šlovė Aukščiausiajam Dievui už Jo darbą šiame mieste! Ir nuoširdus ačiū visiems atsidavusiems žmonėms, kurie padarė šią tarnystę įmanomą.
