Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. (Laiškas filipiečiams 4, 6)
1961 metų Padėkos dieną verslininkas ir šlovinimo giesmių atlikėjas Merilas Vomachas (Merrill Womach) savo mažu nuosavu lėktuvėliu pakilo iš nedidelio oro uosto Beven Marše, Oregono valstijoje. Vos pakilęs į orą, lėktuvas staiga ėmė suktis ir per apledėjusias medžių šakas krito iš 90 metrų aukščio ant žemės. Atgavęs sąmonę, Merilas pamatė aplinkui siaučiančias liepsnas. Jam pavyko išsiropšti iš nuolaužų, tačiau jis stipriai apdegė rankas, kojas, krūtinę ir galvą. Nieko nematydamas, jis klupinėjo per gilias pusnis netoliese gaudžiančio greitkelio link. Laimė, du žmonės matė, kaip krito jo lėktuvas ir atskubėjo į pagalbą. Irdamasis jų link, Merilas priminė siaubūną – be akių, nosies ir burnos. Jo galva buvo sumaitota ir ištinusi.
Vyriškiai atsargiai paguldė jį ant užpakalinės automobilio sėdynės ir nuvežė į ligoninę. Gulėdamas Merilas jautė klaikų skausmą. Tačiau, kaip jis vėliau prisiminė, „nutiko neįtikėtinas dalykas – pajutau, kad aš giedu“.
Prisivertęs atmerkti vieną akį, jis pažvelgė į rankas ir ėmė suprasti, kaip siaubingai jos apdegė. Tačiau automobiliui lekiant 97–uoju greitkeliu, noras giedoti išliko. „Mano galva buvo ištinusi, o skausmas darėsi vis stipresnis ir stipresnis, – prisiminė jis. – O aš vis tiek jaučiau, kad giedu! Tai buvo sena evangelinė giesmė, kurią išmokau dar vaikystėje. Nesuprantu, kodėl man norėjosi ne dejuoti iš skausmo ir gailėti savęs, o giedoti, tačiau taip buvo.“
Priekyje sėdėję du vyrai nuščiuvę klausėsi negalėdami patikėti. Iš sutraiškyto ir pajuodusio Vomacho veido plaukė žodžiai: „Aš suradau brangųjį Gelbėtoją ir štai esu laimingas; man atleista ir esu laisvas. Jo Dvasia gyvena manyje ir laimina mano sielą; šlovė Dievui – mano širdyje ramybė“.
Greitoji pagalba pasitiko jų automobilį prie Kolierio memorialinio valstybinio parko. Sanitarai paguldė Vomachą ant neštuvų ir nulėkė į ligoninę. Nors kaukė sirena ir Merilas Vomachas kentė didžiulį skausmą, toliau skambėjo ta pati giesmė – nuostabi šlovinimo giesmė: „Nuostabi ramybė, nuostabi ramybė. Ramybė, kurios nesuteiks pasaulis. Kai mąstau, kaip Jis išvedė mane iš tamsos į šviesą, apgaubia ramybė, nuostabi ramybė.“
Ramybė nereiškia, kad išnyksta skausmas. Būna atvejų, kai Dievas suteikia mums begalinę ramybę didžiausio skausmo akimirką. Dievas dovanoja Savo didžiausią ramybę, kai mums to labiausiai reikia. Ramybė – tai Dievo dovana. Kad ir kokios susiklostytų jūsų gyvenime aplinkybės, tikėjimu mes galime prašyti Dievo ramybės. Tikėdami, kad Jis yra ramybės sukūrėjas, mes atveriame širdis ir ją priimame. Gal šiandien jus kankina nerimas? Gal jūsų širdis kupina nuogąstavimų? Apaštalas Paulius kalba jūsų širdžiai būtent šiandien: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo!“ (Laiškas kolosiečiams 1, 2). Džiaukitės – Dievas dovanoja jums ramybę. Džiaukitės – jūsų nerimą gali išstumti šlovinimas dangiškosios ramybės šviesoje.
Markas Finlis
