Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo Įstatymą, nuodėmė – tai Įstatymo laužymas (1 Jn 3, 4).
Yra skirtumas tarp pagundos ir pagundų. Toks pat skirtumas yra ir tarp nuodėmės ir nuodėmių. Nuodėmė – tai gyvenimas atotrūkyje nuo Dievo. Nuodėmės – tai tokio gyvenimo pasekmės, tai pikti darbai, nedori poelgiai. Jėzus niekada negyveno atotrūkyje nuo Dievo, nors, rodos, Jis turėjo visas išankstines sąlygas būti nepriklausomu ir išimtinai pasitikėti savo jėga. Tokio gyvenimo, kuris apibūdinamas nuolatiniu bendravimu su Dievu ir nuolatine priklausomybe nuo Jo rezultatu buvo tai, kad nuodėmės ir pagundos Jo netraukė, bet buvo visiškai svetimas dalykas.
Jei tuo laiku, kai mes esame nuolat priklausomi nuo Dievo, šėtonas mėgina įtraukti mus į nuodėmę, tai toji nuodėmė bus mums svetima ir nepriimtina, tokia, kokia ji buvo ir Jėzui. Pergalė ateis natūraliai, kadangi nuodėmė mums nėra patraukli ar pageidaujama.
Tačiau, jei mes pasikliaujame savimi – pasiduodame šėtono pagundoms, bent jau savo viduje. Gundoma nuosekliai. Pirmiausiai pasiūloma pagunda. Kol kas nieko nuodėmingo tame nėra. Paskui mes suvokiame, kad tai yra pagunda bei apmąstome pasiūlymą. Kol kas tai irgi dar ne nuodėmė, nes ir Jėzus dykumoje suvokė ir žinojo, kokios būtų vienokio ar kitokio Jo pasirinkimo pasekmės.
Trečiąjį žingsnį žengia tik tie, kurie pagundų metu nepasikliauja Dievo jėga. Savo mintimis jie pritaria pagundai. Tokia būsena yra panaši į dėžutę, kurios mygtuką paspaudus tuoj pat iššoka mažytis žmogeliukas. Tačiau tokio sprendimo niekada nepriims žmogus, kuris visiškai pasitiki Kristumi.
Tą akimirką, kai savo širdyje pritariame pagundai, mes jau nusidedame, kadangi nuodėmė visada užgimsta žmogaus širdyje. (Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žudikas; kiekvienas, kuris į ką nors žiūri geisdamas, jau paleistuvauja.) Pasitikintis savomis jėgomis žmogus šitaip nuolat išreiškia savo pritarimą nuodėmei. Tik pasitikėdami Dievo jėga, galime pasiekti pergalę net prieš savo troškimus.
Morisas L.Vendenas
