II dalis
Dženet su maldos dalyviais ir toliau kas savaitę susitikdavo konferencijos biure melstis. Dėl visų per tuos dvejus metus atsakytų maldų jie buvo įsitikinę, kad dar daugiau žmonių turi pajusti maldos galią. Taigi jie pradėjo melsti, kad Dievas duotų jiems „ypatingą ženklą“ – kad jie galėtų parodyti konferencijos nariams, jog bendroje maldoje iš tiesų slypi ypatinga jėga. Žinoma, didžiausias jų troškimas buvo tas, kad Dievas tikrai pakeistų stovyklos lankytojų gyvenimą. Jie norėjo, kad žmonės suprastų, jog klibančios santuokos nebūtinai turi iširti, kad į blogus kelius pasukę vaikai gali būti išgelbėti iš tamsos ir kad Dievo darbas vis tiek gali galingai vykti, net jei aplinkybės atrodo niūrios, o laikai finansiškai sunkūs.
Ne vieną savaitę meldusi „ypatingo ženklo“, nedidelė maldos grupelė pajuto paraginimą melsti, kad kito stovyklos susitikimo metu evangelizacijos aukoms būtų surinkta ne šimtą tūkstančių, o šimtas dvidešimt penki tūkstančiai dolerių. Jie žinojo, jog tai būtų galingas liudijimas, kuris padrąsintų konferencijos narius ir parodytų, jog Dievas gali padaryti didžių dalykų, kai žmonės susivienija kartu maldoje ir tikėjime. Prasidėjus stovyklai, Dženet paprašė stovyklos maldos grupelės taip pat dėl to melstis.
Kitais metais Dievas atsakė į žmonių bendras maldas ir aukos evangelizacijai pakilo iki neįtikėtinos šimto trisdešimt aštuonių tūkstančių dolerių sumos – daug daugiau nei jie prašė! Žmonės džiūgavo, nes žinojo, jog tai išties Dievo darbas.
Kai konferencijos nariai sužinojo, jog maldos dalyviai meldė būtent tokio palaiminimo kaip Dievo jėgos ženklo, daugelis pradėjo verkti. Jų įkvėpti, ir daugiau konferencijos narių ėmė melstis, todėl dar didesnio būrio žmonių gyvenimas buvo pakeistas ir atgaivintas.
Kitais metais uoliai meldžiantis, aukojantis ir klausantis Viešpaties, buvo surinkta per du šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Nors evangelizacijos komitetas ir nenorėjo nustatyti aukštesnių finansinių tikslų, maldos dalyviai ir toliau drąsiai meldėsi, kai kurie ne tik prašydami, kad aukos augtų, bet ir klausdami Dievo, kokios sumos jie turėtų melsti. Pajutę Dievo atsaką, jie ėmė drąsiai melsti šios sumos, žinodami, kad Sokvelo stovyklos susirinkimuose pradeda keistis daugybės žmonių gyvenimas.
Ketvirtais metais aukos evangelizacijai pakilo iki pusės milijono. Tai ir vėl įkvėpė žmones daugiau melstis ir daugiau aukoti. Dėl bendros maldos Centrinės Kalifornijos konferencija ėmė klestėti. Konferencija pasamdė daugybę Biblijos darbuotojų, ėmė kurti naujas bendruomenes, pradėjo daug jaunimo tarnysčių, o evangelizacijos komandos dirbo nuolat. Dievas darė stebuklus asmeniniame konferencijos narių gyvenime, atgaivindamas santuokas, sugrąžindamas prarastus vaikus į Bažnyčią ir laimėdamas dvasines kovas.
Daugelis, tarp jų ir pastorius Peidžas su žmona, po maldos pajusdavo Dievo raginimą tikėjimu paaukoti daugiau nei iš tiesų finansiškai įstengdavo, kad paremtų evangelizaciją. Ir kasmet, su nuostaba ir džiaugsmu, jie matydavo, kaip Dievas juos aprūpina. Konferencijos nariai vienas po kito liudijo, kaip Dievas parūpindavo jiems pinigų, kuriuos jie paaukodavo Jo darbui.
Atrodė, kad Dievas jiems priminė savo pažadą: „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ (Luko 6, 38)
Melody Mason
