IV dalis
Nors melsdamiesi niekada negalime reikalauti ar būti pernelyg įžūlūs, tikiu, kad Dievui patinka, kai pateikiame Jam milžiniškus, net labai drąsius prašymus, ypač jei šios maldos šlovins Jo vardą. Žinoma, labai svarbu, kaip darė ir maldos dalyviai, pirmiausia klausti Dievą, ko turėtume Jo prašyti. Jei pirmiausia siekiame susitapatinti su Dievo valia, tada, žinodami, kad Šventoji Dvasia vadovauja mūsų maldoms, galime melstis drąsiai ir atkakliai. Jono 15, 7 sakoma: „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.“
Įsivaizduokite, ką galėtų padaryti Dievas, jei užuot stengęsi viską atlikti savo jėgomis, mes įsiklausytume į Jo balsą, išmoktume pasilikti Jame, o tada daug ir ilgai melstumės!
Pranašystės dvasia mums sako: „Gailestingas Išgelbėtojas gyvena ir šiandien, pasiruošęs išklausyti nuoširdžią tikėjimo maldą lygiai taip pat, kaip tada, kai gyveno žemėje. Natūralūs dalykai veikia kartu su antgamtiniais. Tai dieviškojo plano dalis – duoti mums atsakymą į tai, ko meldžiame tikėdami. Jei neprašytume – negautume.“
Skaitydami Peidžų liudijimą, kai kas gali netikėdami purtyti galvas, galvodami: „Nuostabu, ką Dievas padarė jų konferencijai! Jų veikloje dalyvavo šimtai, gal net tūkstančiai žmonių. O kaip mano mažytė bendruomenė? Mes neturime tiek narių, kad organizuotume dar kokias nors tarnystes, o aukų per mėnesį surenkame vos du šimtus dolerių. Kaip mes galime padaryti ką nors tokio didingo Dievui? Kaip galime drįsti prašyti Jo daugiau? Mūsų tik keletas!“
Ką gi, norėčiau pasidalyti būtent tokiu pasakojimu.
Melody Mason
