Nuolankaus tikėjimo drąsumas

I dalis

O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome… (Efeziečiams 3, 20)

Vieną nuostabiausių šių laikų liudijimų apie drąsią, tikėjimo kupiną maldą išgirdau iš savo draugų pastoriaus Džerio ir Dženet Peidž (Jerry ir Janet Page) bei jų maldos dalyvių iš Centrinės Kalifornijos konferencijos.

1995 metais, kai pastorius Peidžas buvo išrinktas Centrinės Kalifornijos konferencijos prezidentu, jiedu su žmona sužinojo, kad konferencija turi finansinių sunkumų. Monterėjaus įlankos akademija turėjo beveik dviejų milijonų dolerių skolą, o konferencijos vadovai svarstė uždaryti kasmetinius Sokvelo stovyklos susirinkimus, nors daugybė narių norėjo, kad jie tęstųsi.

Pastoriui Peidžui kalbantis apie visas šias problemas su savo žmona Dženet, ji pasiūlė paprašyti Bažnyčios narių tapti Cent­rinės Kalifornijos konferencijos „maldos dalyviais“. Jis taip ir padarė, atsiliepė per tris šimtus narių. Jis taip pat įkalbėjo konferencijos komitetą surengti dar vieną Sokvelo stovyklą, kad jie pamatytų, kaip viskas vyksta ir galėtų ieškoti Dievo valios ateičiai. Tada pastorius Peidžas išsiuntinėjo informacinius biuletenius naujiems maldos dalyviams, prašydamas, kad jie uoliai melstųsi dėl būsimos stovyklos. Jų buvo prašoma melstis dėl stovyklos lankomumo padidėjimo ir kad Dievas savo Artumu taip galingai paliestų susirinkimą, kad visiems būtų akivaizdu, jog Dievas nori, kad ši stovykla būtų organizuojama ir toliau.

Dženet, nuoširdžiai tikinti maldos galia, vadovaujama Viešpaties pakvietė vietinius maldos dalyvius atvykti melstis į konferencijos biurą dėl konferencijos naštų ir reikmių. Prieš prasidedant stovyklai ji su kai kuriais maldos dalyviais pradėjo vaikščioti po Sokvelo stovyklavietę.

Neilgai trukus ėmė vykti nepaprasti dalykai. Vairuotojai, atvežę nuomojamus namelius ant ratų, pasakojo, kad, vos įvažiavę pro stovyklos vartus, pajusdavo, jog ši vietovė kažkuo ypatinga. Kai tų metų stovykla prasidėjo, buvo juntamas akivaizdus ir galingas Dievo laiminimas. Su kiekvienu atvykstančiu žmogumi buvo iš karto pasimeldžiama prie vartų. Daugelis sakė, kad dar niekad nebuvo jutę tokio stipraus Dievo buvimo su jais. Jauni žmonės minėjo, jog jautėsi privalą dalyvauti stovykloje; būtent to maldos dalyviai ir meldė.

Pamokslavimas buvo toks galingas, kad po jo daug žmonių išėjo į priekį ir atidavė savo gyvenimą Viešpačiui. Be to, aukos evangelizacijai, kurių visada trūkdavo, pirmą kartą pasiekė šimto tūkstančių dolerių ribą. Žmonės negalėjo tuo patikėti. Ir tai buvo tik pradžia.

Stovyklos susirinkimų metu Peidžai ant visų kėdžių išdėliojo lapelius, kuriuose kvietė prisijungti prie konferencijos maldos dalyvių. Prie maldos komandos prisidėjo dar per tris šimtus žmonių.

Norėdami visus informuoti dėl ko melstis, kas tris mėnesius jie pradėjo siųsti konferencijos maldų prašymus. Juose buvo daugybė iššūkių, bet sąrašo viršuje – kad Monterėjaus įlankos akademija išbristų iš skolų ir kad Dievas labiau laimintų kasmetinę Sokvelo stovyklą.

Dievas atsakė į abi šias maldas. Per maždaug dvejus metus Monterėjaus įlankos akademija visiškai atsikratė skolų, o Sokvelo stovykloje įvykdavo vis daugiau stebuklų.

Melody Mason