Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ (Mt 15, 22)
Atrodė, kad Jėzus visai nepastebėjo moters, sekančios Jam iš paskos. Jis neatsiliepė į jos šauksmą, ir netgi mokiniai, daugiau negalėdami pakęsti jos šūkavimų, paprašė Jėzaus ja atsikratyti, nes ši jiems labai nusibodusi. Pagaliau pradėjęs su ja kalbėtis, Jėzus jai paaiškino, kad atėjo padėti ne jai. Bet moteris prašė ir prašė, o Jėzus palygino ją su šunyčiu. Bet ji ir tada neatstojo ir pagaliau gavo, ko prašė.
O štai vieniša, neturtinga, vargingai apsirengusi našlė. Ne kartą ji prašė teisėjo ją apginti, ir jei būtų norėjęs, jis iš karto būtų galėjęs padėti vargšei moteriai. Bet jis atsisakė. O ji vis tik ėjo pas teisėją dar daugybę kartų ir visada prašydavo to paties, kol pagaliau teisėjas jai padėjo.
Kodėl šie abu pasakojimai yra Šventajame Rašte? Knygoje „Kelias pas Kristų“ rašoma, kad trečioji sąlyga, norint gauti atsakymą į savo maldas – atkakliai melstis (95p.). Bet kodėl? Argi Dievas nenori padėti? Argi Jį dar reikia įkalbėti?
Šiuose dviejuose pasakojimuose tikrasis Dievo charakteris atskleidžiamas sukuriant ne panašumą, o kontrastą. Su moterimi kanaaniete Jėzus iš pradžių elgėsi taip, kaip ir kiekvienas žydas. Jėzus norėjo, kad mokinių širdyse kiltų gailestis, bet šiems buvo artimesnis žydų požiūris į pagonis. O moteris matė Jėzaus užuojautą, kurios Jis negalėjo nuslėpti, ir todėl primygtinai prašė tol, kol jai buvo duota.
Nesąžiningo teisėjo elgesys yra visiškai priešingas Dievo elgesiui su mumis. Dievo troškimas duoti dovanas, nešančias mums palaimą, yra daug didesnis negu mūsų noras dovanoti ką nors savo vaikams. Jis primena nesąžiningą teisėją ir sako, kad jei net nesąžiningas žmogus įvykdė primygtiną prašymą, tai kaipgi Dievas, nuo pat pradžios norintis mums padėti, galėtų nepatenkinti mūsų poreikių?
Bet kaip mums elgtis, kad melstumės nuolat ir atkakliai? „Pats Kristus įkvėpė tai moteriai atkaklumo, kad jos prašymas nebūtų atstumtas. Jis suteikė prašančiai našlei drąsos ir ryžtingumo kovojant su teisėju[…]. Pasitikėjimo, kurį Jis pats įkvėpė, jis niekada nepaliks neapdovanoto“ (Paslėpti lobiai, 150p.).
Morisas L.Vendenas
