Aš – pasaulio šviesa. (Evangelija pagal Joną 8, 12)
Per visą istoriją buvo tokių, kurie, prisidengę krikščionybės vardu, iškraipydavo Dievo charakterį. Vienas Egipto valstietis, vardu Antonijus, už tai, kad išgyveno dykumoje beveik 90 metų, buvo laikomas šventuoju.
Saimonas Stailitas (Simon Stylites) pakylėjo kūno išsižadėjimą į naujas aukštumas. Gyventi vienam dykumoje dar negana. Jis pasistatė 18 metrų aukščio platformą ir, vilkėdamas gyvulių odomis, išgyveno ten 30 metų.
Atsiskyrėlis Makarijus iš Aleksandrijos taip pat tapo legenda. Vieno pasninkavimo metu jis išsėdėjo savo vienutės kampe nekalbėdamas ir nejudėdamas 40 dienų.
Idėja, kad krikščionis neturi susiliesti su pasauliu, kad nebūtų suterštas jo blogio, yra krikščionybės iškraipymas. Tai neteisingas Kristaus misijos interpretavimas – Kristus pasinėrė į šio pasaulio gyvačių duobę, kad išgelbėtų mus nuo jo nuodėmės nuodų. Jėzus nuoširdžiai meldė Tėvo šiais žodžiais: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Evangelija pagal Joną 17, 15).
Kažkas pasakė, kad krikščionis yra kaip valtis vandeny. Valtis gali būti vandeny, kol joje nėra vandens. Krikščionis gali būti pasaulyje, kol jame nėra pasaulio. Dievas nori, kad krikščionys keistų šį pasaulį. Mes turime būti pasauliui „šviesa“ ir „druska“.
Dievas ragina mus apšviesti tamsą, teigiamai veikti savo aplinką. Jis ragina mus būti pasaulio formuotojais, o ne pasaulio formuojamais. Kupini Kristaus Dvasios, skatinami Jo meilės, šokite į savo pasaulį jau šiandien ir keiskite jį.
Nekopkite į savo šventumo stulpą, kaip Saimonas Stailitas, ir nestebėkite, kaip pasaulis žengia į ugnies ežerą. Nusileiskite iš aukštumų. Bendraukite su aplinkiniais žmonėmis. Dalykitės su jais Kristaus meile bei malone ir stebėkite, kaip Dievas daro stebuklus jų gyvenime.
Markas Finlis
