Morisas L.Vendenas
Juk Įstatymo tikslas Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki (Rom 10, 4).
Šiandien kalbėsime apie savo pastangų atsisakymą – paskutinį žingsnį pas Kristų. Atkreipkime dėmesį į keletą eilučių, esančių 9–ame ir 10–ame Laiško romiečiams skyriuose: „Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Istatymo. Kodėl?“ – Iš tikrųjų, kodėl? – „Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais.“ Jie buvo Įstatymo raidės šalininkai. „Jie užkliuvo už suklupimo akmens, kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, neliks sugėdintas. Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo. Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui“ (9,30–33; 10,2–3).
Prisiminkite tai, kas buvo pasakyta aukščiau: obelis veda obuolius, nes yra obelis, o ne tam, kad obelimi taptų. Jei jūs norite turėti obuolių – raskite obelį. Obeliai vesti obuolius visiškai nesunku, nes jai tai visai natūralus dalykas. Dabar grįžkime prie aukščiau minėtos Šventojo Rašto ištraukos ir ją perfrazuokime: „Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios nesistengė duoti obuolių, jų davė, ir be to, davė tokių obuolių, kokie būna ir obels vaisiai. O Izraelis, kuris stengėsi duoti obuolių savo jėgomis, bet nesistengė tapti obelimi, jų nedavė. Nesuprasdami Dievo kelio, kuriuo Jis sukuria vaisių, ir bandydami duoti savo paties obuolių, jie nepakluso kvietimui patiems tapti obelimis. Nes Kristus užkirto kelią kiekvienam, norinčiam tapti obelimi ir bandančiam duoti obuolių nepriklausant nuo obels“ (ši teksto interpretacija priklauso knygos autoriui).
Krikščionis elgiasi tinkamai, nes jis – krikščionis, bet jokiu būdu ne tam, kad taptų krikščionimi. Atsisakymas savo jėgomis bandyti duoti teisumo vaisių yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia.
