Įstatymas juk nieko dar nepadarė tobulo – ir įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo. (Laiškas hebrajams 7, 19)
Vieną gražią vasaros dieną tėvas ir jo devynerių metų dukra maudėsi vandenyne. Jie kurį laiką taškėsi bangose, kai staiga su nesuvokiama jėga pradėjo kilti vanduo. Jis greitai nunešė mergaitę tolyn į vandenyną. Tėvas nebegalėjo jos pasiekti. Kad ji išliptų į krantą, reikėjo skubiai pakviesti ką nors į pagalbą.
Laimė, užuot puolęs į paniką, tėvas sušuko: „Laikykis ant vandens ir po truputį plauk. Nebijok. Aš būsiu čia pat ir tave pasitiksiu.“ Paskui jis nuskubėjo susirasti valtį.
Kai tėvas sugrįžo su valtimi ir keliais gelbėtojais, jo širdis apmirė. Dukters nebesimatė. Ji buvo jau gana toli nuo kranto. Kelios minutės praslinko kaip valandos. Tačiau kai pagaliau mergaitė buvo pastebėta, ji ramiausiai plūduriavo ant vandens, kaip ir liepė tėvas.
Vėliau, kai mergaitės paklausė, kaip ji sugebėjo išlikti tokia rami likusi viena toli nuo kranto, ji atsakė: „Tiesiog dariau, kaip liepė tėtis. Žinojau, kad jis sugrįš ir nebijojau.“
Drąsios mažos mergaitės viltis išsaugojo jai gyvybę. Ji įgalino ją išgyventi ir būti išgelbėtai.
Viltis sustiprina mūsų dvasią. Ji padrąsina mūsų širdis, pakelia mus iš ten, kur esame, į ten, kur turime būti. Kažkas yra pasakęs: „Be maisto galima pragyventi kelias savaites, be vandens – kelias dienas, o be vilties – tik kelias akimirkas“. Viltis yra tai, ko geidžia mūsų širdys.
Giliai savo širdyje mes klausiame: „Ar dar yra kokia nors viltis? Viltis mūsų problemų kupinai, pavargusiai, karų nualintai planetai? Viltis mūsų sutrikusiems, priešiškiems vaikams? Viltis mūsų užterštai gyventojų perteklių kenčiančiai žemei? Viltis mūsų baimės pakirstam, bado išsekintam pasauliui?“
Viltis, kad sugrįš mūsų Viešpats, padeda mums plūduriuoti pasaulio nežinomybės vandenyne. Paulius kalba apie „viltį Dieve“ tarp gyvenimo abejonių (Apaštalų darbai 24, 15). Jis teigia: „viltis neapgauna“ (Laiškas romiečiams 5, 5). Jis tvirtina, kad mes „esame išgelbėti viltimi“ (Laiškas romiečiams 8, 24). Jis kalba apie viltį, „kuri jums atidėta danguje“ (Laiškas kolosiečiams 1, 5). Mūsų didžioji viltis yra mūsų Viešpaties antrasis atėjimas (žr. Pirmas laiškas tesalonikiečiams 4, 13). Laiške Titui 2, 13 Jėzaus atėjimas vadinamas „palaimintąja viltimi“. Laiške hebrajams 7, 19 Jėzaus auka ant kryžiaus suteikia mums „geresnę viltį“, jog turėsime amžinąjį gyvenimą.
Palaimintoji viltis yra geresnė viltis, geresnė negu bet kas, ką gali pasiūlyti šis pasaulis. Džiaukitės jau šiandien, nes palaimintoji viltis priklauso jums. Greitai ateis Jėzus ir pasiims jus namo.
Markas Finlis
