Ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! (Laiškas hebrajams 10,22)
Viena iš nuostabiausių krikščioniškų giesmių yra garsioji „Palaimintas užtikrintumas“. Muziką jai parašė misis Džozef Knap (Joseph Knapp). Jos vyras buvo didmiesčio gyvybės draudimo kompanijos prezidentas. Kartą misis Knap pasikvietė pas save į namus žymią giesmių kūrėją Fani Krosbi (Fanny Crosby). Knap norėjo, kad viešnia paklausytų naujosios melodijos, kurią ji buvo sukūrusi.
Knap atsisėdo prie pianino ir pradėjo skambinti. Grodama ji paklausė Krosbi, kokios mintys jai kyla – kokie žodžiai prašosi pagal šią melodiją. Krosbi atsakė: „Misis Knap, jūsų vyras rūpinasi gyvybės draudimu. Mano dangiškasis Tėvas teikia užtikrintumą. Ši melodija man tarsi kalba: Palaimintas užtikrintumas, Jėzus yra mano“.
Žodis „užtikrintumas“ reiškia vidinį pasitikėjimą. Užtikrintumas – tai saugumo jausmas. Be to, tai priklausymo ir priimtinumo pojūtis. Kristuje mes esame priimami kaip Dievo vaikai. Kristuje esame visiškai tikri, kad mūsų kaltė nuplauta, o nuodėmės atleistos. Kristuje nė kiek neabejojame, kad amžinojo gyvenimo dovana priklauso mums.
Laiškas hebrajams liudija, jog mes, kaip Dievo vaikai, galime „ištobulinti viltį iki galo“ (Laiškas hebrajams 6, 11) „giliu tikėjimu“ (Laiškas hebrajams 10, 22). Dievas, savaime suprantama, nenori, kad Jo vaikai skendėtų nežinomybėje. Išgelbėjimo planas siūlo kur kas daugiau negu nervingą nerimą mūsų išgelbėjimo atžvilgiu. Dievas trokšta, kad mes būtume užtikrinti.
Šėtonui nepatinka, kai Dievo vaikas tikėjimu priima Kristų ir gauna palaimintąjį užtikrintumą, kad jam atleista, kad jo kaltės nebėra. Elena Vait rašė:
„Šėtonas pasiruošęs pavogti Dievo dovanojamą palaimintąjį užtikrintumą. Jis trokšta atimti iš sielos kiekvieną vilties kibirkštėlę, kiekvieną šviesos spindulėlį. Bet jūs neturite leisti jam to padaryti. Neklausykite gundytojo, bet sakykite: „Jėzus mirė, kad aš galėčiau gyventi. Jis myli mane ir nenori, kad aš žūčiau. Aš turiu užjaučiantį dangiškąjį Tėvą. Nors aš piktnaudžiavau Jo meile, išeikvodamas Jo duotas palaimas, aš kelsiuos ir eisiu pas Tėvą“ („Kelias pas Kristų“, p.51–52).
Palyginime apie sūnų palaidūną tėvas priėmė jį atgal į namus. Kai tėvas užmovė jam ant piršto žiedą, paklydęs sūnus įgijo visišką užtikrintumą savo tėvo meile. Mes, kaip tas sūnus palaidūnas, taip pat randame Tėvo širdyje meilę, priėmimą bei atleidimą. Koks pasitikėjimas, koks saugumas, kokia viltis, koks palaimintas užtikrintumas!
Markas Finlis
