PALAIMINTAS SUSIJUNGIMAS

Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasilik­sime su Viešpačiu. (Pirmas laiškas tesalonikiečiams 4, 17)

Vieną rytą, grįžęs iš trumpo pasivaikščiojimo, išgirdau namuose skambant telefoną. Nuskubėjau atsiliepti. Nepa­žįstamas moteriškas balsas kitame laido gale atrodė labai susijaudinęs. „Ar jūs esate pastorius Markas Finlis?“ – pa­klausė moteris. Aš atsakiau, jog „taip“, ir ji tęsė. „Esu medicinos sesuo, dirbu daktaro Trentono įstaigoje Trentone, Virdžinijos valstijoje. Ar pažįstate tokią paauglę, vardu Dženė?“

„Taip, o kas atsitiko?“

„Bijau, kad atsitiko, pastoriau, – tarė ji. – Džerodų šeimoje Dženė prižiūrėjo kūdikį. Kai vaiko tėvų nebuvo namie, kūdikis lopšyje užduso.“ Moteris patylėjo. „Pastoriau, gal galite tučtuojau atvykti į Trentoną? Gal galite susirasti Dženę ir ją paguosti? Ir pastoriau, gal galite. gal galite pasakyti vaikelio tėvams, kad jis mirė?“

Kai važiavau vingiuotu keliu iš Vilvudo į Trentoną, mano galvoje sukosi mintys. Su kuo pirmiau reikėtų susisiekti – su Džene ar su kūdikio tėvais? Nusprendžiau pirmiausia nuvažiuoti pas vaiko tėvus. Įsukęs į jų kiemą, pamačiau du mažus berniukus, purvyne žaidžiančius su mašinėlėmis ir traukinukais. Jaunesnysis pakėlė liūdną veidelį ir pasakė: „Misteri, kūdikėlis mirė“. Supratau, kad tėvai jau žino. Įžengiau į namus ir radau motiną susirietusią ant sofos šalia savo vyro. Jis buvo apglėbęs ją per pečius, o ji nesuvaldomai verkė. Jos rauda pervėrė man širdį. Negalėjau įsivaiz­duoti, ką reiškia patirti tokį siaubą. Priėjau prie jaunosios mamos ir uždėjau ranką jai ant peties. Ji pakėlė ašarotas akis ir pasakė: „Pastoriau, ačiū, kad atėjote“.

Kelis akimirksnius aš nepratariau nė žodžio. Paskui paprasčiausiai pasakiau: „madam, aš negaliu suprasti jūsų skausmo. Negaliu nė įsivaizduoti, kokią širdgėlą ir sielvartą jūs išgyvenate. Nesu praradęs nė vieno iš savo vaikų. Tačiau yra Tas, kuris gali jus suprasti. Jo Sūnus taip pat buvo numiręs. Jis Savo noru paliko dangaus šlovę ir numirė ant kryžiaus, kad mūsų artimųjų mirtis nebūtų amžina.“

„Kapas negalėjo Jo sulaikyti. Jis išsiveržė iš kapo nelaisvės. Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir yra gyvas. Kadangi Kris­tus šiandien yra gyvas, jūsų berniukas taip pat galės gyventi. Jėzus supranta jūsų sielvartą. Jis žino apie jūsų liūdesį. Artinasi diena, kai gyvasis, visagalis Kristus nužengs iš dangaus, ir vėl atsinaujins gyvybė. Mirę teisieji prisikels, o gyvi teisieji bus pagauti į orą Jo pasitikti.“

Nors moters veidas buvo ašarotas, mačiau, kad jos gedinčioje širdyje įsižiebė nauja viltis. Mūsų Viešpaties atėjimas yra vienintelė viltis dar kartą pamatyti savo mirusius mylimus artimuosius. Tai vienintelė viltis amžiams susijungti su savo šeima. Tai svari viltis. Reali viltis. Tai viltis, kuria galime tikėti dabar ir per amžius.

Markas Finlis