Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. (Evangelija pagal Luką 2, 12)
Spigino šaltis, iki kaulų smegenų prasismelkiantis šaltis. Švilpė vėjas, gausiai snigo. Tai buvo 1962 metų Kalėdos nuošaliame Korėjos miestelyje. Gatvėse tik vienas kitas žmogus dar baiginėjo paskutiniuosius pasirengimo darbus prieš Kalėdas. Sunkiai vilkdama kojas gatve iš lėto pėdino vieniša į trečiąją dešimtį įžengusi moteris. Jai buvo sunku eiti prieš galingą vėją. Moteris buvo devintame mėnesyje nėščia, ir jau tą naktį turėjo gimti kūdikis. Šeimos ji neturėjo. Ši jauna moteris pastojo nuo amerikiečio kareivio. Dabar ji buvo viena, visiškai viena ir neturėjo kur gimdyti kūdikio. Ji prisiminė, kad kitame miestelio gale įsikūrę kažkokie misionieriai. Staiga jai kilo viena mintis: „Jei tik laiku pasiekčiau misionierių namus, galėčiau gimdyti ten“.
Eidama per tiltą į kitą miestelio pusę, ji pajuto iš pasakojimų žinomus požymius, kad tuoj gims kūdikis. Nulipusi nuo kalvos prie upės, ji rado pastogę po tiltu. Čia, spaudžiant speigui, ši jauna korėjietė pagimdė gražų berniuką. Per visą naktį ji laikė jį suvyniojusi į savo drabužius, kad nesušaltų.
Ankstų Kalėdų rytą, eidamas per tiltą, misionierių pastorius išgirdo verkiantį naujagimį. Jis tučtuojau atbėgo padėti. Savo nuostabai, motiną jis rado mirtinai sušalusią, bet naujagimis, suvystytas į jos rūbus, jautėsi gana gerai.
Misionierius nedelsdamas pranešė apie įvykį pareigūnams. Kadangi berniukas neturėjo tėvo, ilgainiui pastorius jį įsivaikino. Bėgant metams, tėvas ir sūnus tapo neatskiriamais draugais. Po dešimties metų, 1972 metų Kalėdų išvakarėse, tėvas papasakojo savo įsūniui apie neįtikėtiną jo mylinčios motinos auką. Berniukas buvo giliai sujaudintas.
Kalėdų rytą, kai tėtis tylutėliai įžengė į berniuko kambarį, norėdamas jį pažadinti, rado vaiko lovelę tuščią. Jis apieškojo visą namą, tačiau berniuko nebuvo. Pažvelgęs per langą, jis pamatė sniege vaiko pėdsakus. Tėvas nedelsdamas nusekė jais iki tilto, kur prieš 10 metų gimė berniukas. Ten, po tiltu, savo didžiulei nuostabai, jis rado sūnų – basą, įsibridusį iki juosmens į sniegą, visą virpantį ir verkiantį. Tėvas puolė prie berniuko ir apsikabino jį. Berniukas pakėlė užverktas akis ir pasakė: „Tėti, aš norėjau sužinoti, ką mama jautė tą šaltą naktį seniai seniai, kai numirė už mane“. Jėzus taip pat norėjo sužinoti, ką reiškia būti vienišam, pavargusiam, atstumtam, nuliūdusiam, sužeistam ir sumuštam, taigi Jis atėjo į šį šaltą, žiaurų, įdiržusį pasaulį. Jis priėmė visos šėtono pagiežos smūgį. Jėzus patyrė tokį fizinį skausmą, emocinę traumą, psichologinį stresą bei dvasinę agoniją, kokių mes net negalime įsivaizduoti. Kaip reikšmingai skamba pranašo Izaijo žodžiai: „Kūdikis mums gimė“. Viskas, ką išgyveno Jėzus, buvo dėl mūsų. Jis žino. Jis supranta. Jis užjaučia. Jam rūpi. Jis artinasi. Jis drebėjo šaltame pasaulyje kartu su mumis. Ateikite pas Jį su visa savo širdgėla, ašaromis ir liūdesiu. Jis žino, per ką jūs dabar pat einate, ir yra šalia jūsų, kad padėtų.
Markas Finlis
