Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje. (Laiškas efeziečiams 1, 3)
Vesdamas evangelistines laidas „Parašyta“ San Paule, Brazilijoje, aš sutikau moterį, vardu Ana. Ji buvo įsitikinusi, kad jos gyvenimas nieko vertas. Tai buvo graži, inteligentiška ir mėgstanti bendrauti, tačiau be galo prislėgta moteris.
Sulaukusi dvidešimt trečiojo gimtadienio, ji nusprendė nusižudyti. Prieš nutraukdama savo gyvenimą, ji parašė laiškus šeimos nariams, artimiausiems draugams ir net laišką Dievui.
Rašant tuos laiškus, per stebuklą suskambo telefonas. Skambinęs žmogus buvo neteisingai surinkęs numerį, tačiau jis iš karto pajuto, jog Ana sukrėsta. Jis pradėjo švelniai ją raminti ir mėgino įžiebti viltį. Paskui jis pakvietė ją į mano vedamus evangelistinius susirinkimus. Ana atėjo trokšdama naujo gyvenimo bei tikėdamasi, kad pasveiks jos skaudama širdis. Ji tikėjosi, kad jos gyvenime nebeliks liūdesio bei kančios.
Ana sėdėjo pakerėta ir klausėsi, kaip aš kalbu, jog Kristuje mes esame vertingi, Kristuje esame mylimi, Kristuje esame priimtini, Kristuje galime patirti pilnatvę. Ana pasipriešino tam, ką buvo sau įsikalbėjusi. Ji pasipriešino tam melui, kuris sukosi jos galvoje. Ji priėmė tą tiesą, kad Kristaus akyse ji yra vertinga. Ją įkalinęs melas sužlugo.
Tiesa, žinoma, yra pakankamai aiški. Tačiau ji turi nugrimzti giliai į širdį. Šventoji Dvasia atskleidė Anai realybę. Dievas pasirūpino, kad tas įspūdis jos prote būtų realistiškas, o Jo šviesa užliejo jos širdį. Tai buvo Anos gydymo pradžia.
Štai mintis, kuri pakeitė jos mąstymą: „Ja [malone] Jis [Dievas] apipylė mus dėl Mylimojo“ (Laiškas efeziečiams 1,6). Jei mes esame priimti, vadinasi, nesame atstumti. Jei Tėvas priima mane per Jėzų, vadinasi, aš taip pat galiu priimti save. Kai tikėjimu priimame Jėzų, mes pasiliekame Jo teisume. Tėvas priima mus taip pat, kaip Savo Sūnų. Visi Kristaus geri darbai ir Jo teisus gyvenimas priskiriami mums. „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Laiškas romiečiams 8, 1).
Tėvas nepasmerks Savo Sūnaus. Per Kristų mes esame taip priimami Tėvo, tarsi būtume Jo Sūnus. Jis mus pasveikina. Jis mus apkabina. Jis mus užtikrina. Jis mus priima. Jis mus myli. Amžinasis gyvenimas yra mūsų! Dangus yra mūsų namai.
Per Kristų mūsų ateitis yra šviesi. Jis priima mus, taigi mes galime priimti save – dabar ir per visą amžinybę. Kai jūsų galvoje susikaupia blogos mintys, pasakykite sau tiesą. Dievas jus priima ir vertina! O tai yra svarbiausia.
Markas Finlis
