Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų (Pr 2, 3).
Dievas iš pat pradžių atskyrė septintąją dieną – sabatą kaip kūrimo paminklą. Akivaizdu, kad Kūrėjas teikia didelę svarbą tam, kad Jo kūriniai prisimintų savo Kūrėją bei Jo kūrybinius darbus. Sabata buvo tarsi pasaulio gimimo diena. Juk neįmanoma pakeisti kieno nors gimimo dienos. Kai žmonės tikrąją sabatą pakeičia klaidingąja arba kokia nors kita diena, tai galima vertinti kaip klastojimą, kadangi niekas neturi teisės keisti kieno nors gimimo dienos, netgi Abraomo Linkolno ar Džordžo Vašingtono. Mes galime pakeisti oficialųjį jų gimtadienio šventimo laiką, tačiau ar galime pakeisti jų gimimo datas? Žinoma ne. Jei mes galime perkelti šventes į kitas dienas, kodėl kartais mes tai padarome? Ne todėl, kad mums svarbūs Vašingtonas ar Linkolnas. Mes daugiau sudominti tuo, kad turėtume laisvą dieną, o ne kad pagerbtume šių įžymių žmonių atminimą. Tai galima įrodyti uždavus klausimą, ar daug amerikiečių švęsdami Linkolno arba Vašingtono gimtadienius skaitė ar mąstė apie šiuos žmones?
Kai jūs užmirštate žmogų, kurio gimtadienį švenčiate, tai ilgainiui tą dieną galite paversti tik poilsio diena. Taip atsitiko ir sabatos atžvilgiu. Pats Dievas savo poilsio dienos pakeisti negali, kol ši diena bus paminklas Jo kūrybos garbei.
Žmonių pašventinimu Dievas sudomintas ne tik šią ypatingą dieną (Hbr 13, 12). Pašventinimo procesas prasideda nuo to momento, kai žmonės gimsta iš naujo kaip nauji kūriniai Kristuje. Mes turime būti Kūrėjui dėkingi ne tik už gimimą pirmąjį kartą, bet ir už naująjį mūsų gimimą. Sabata tai ne tik žmogaus sukūrimo pradžioje, bet ir jo atpirkimo per Jėzaus Kristaus kraują, paminklas. Sabata mums duota kaip mūsų pašventinimo ženklas (Iš 31, 13; Ez 20, 12). Mes esame skirti šventam tikslui. Sabata – tai ne tik įsakymas, bet ir krikščioniškojo gyvenimo dalis.
Morisas L.Vendenas
