Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Pasaulio sukūrimas (Danielius Oželis) 3 2011-03-17 — 08:09

Kas mes? Iš kur mes atėjome? Iš kur atsirado gyvybė? Materija? Ar mes vieninteliai Visatoje?

Tūkstančiai mokslininkų visame pasaulyje jau daug metų ieško atsakymo į šiuos klausimus. Didžiulės lėšos išleidžiamos tam, kad patenkintų mūsų troškimą sužinoti tiesą. Kapstomasi po ankstesnių civilizacijų po žeme glūdinčius klodus, galingais teleskopais dairomasi į Visatos tolius. Gal ką pamatysime, gal ką išgirsime ar užčiuopsime.

Visos įmanomos pastangos dedamos ieškant atsakymo į šią problemą, Bibliją „pakišus po darbo stalo koja“, o ant stalo pasidėjus Darvino evoliucijos teoriją. Ir tai daro ne tik bedieviai mokslininkai. Tą patį daro ir tie mokslininkai, kurie išpažįsta gyvąjį Dievą. Atrodo neįtikėtina, deja…

O reikia tiek nedaug. Ir tai NIEKO nekainuoja. Nereikia aukšto išsilavinimo, kad suprastum tą paprastą tiesą, kurią Dievas – Kūrėjas apreiškė Savo Žodyje. Reikia tik dviejų dalykų: truputėlio laiko ir labai daug tikėjimo. Gyvo tikėjimo. Nes mokslas užvaldė žmonių mąstymą ir tikėjimą.

Kodėl žmonės pasirinko tokį nepatikimą kelią? Atsakymas nėra vienareikšmis. Kas pirmasis žengė šį žingsnį? Nežinome. Bet kad šia linkme nepasistūmėta per visus ieškojimų tūkstantmečius – tai matoma. Daug sukaupta iškasenų, teleskopai užčiuopia vis tolimesnes galaktikas. Bet galutinio, išsamaus atsakymo nėra.

Jeigu mes netikime Dievą, tai nepaisant visų mokslininkų pastangų, mirsime taip ir nesužinoję, kas mes buvome ir kam apskritai čia gyvenome. Tačiau jeigu mes tikime Dievą ir pasitikime Jo Žodžiu, tai labai nesunkiai rasime visus atsakymus į šiuos klausimus. Tad kviečiu į šią įspūdingą kelionę į praeitį, kuri nužymės gaires ir ateičiai.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jau prieš du tūkstančius metų, kada krikščionybė skynėsi kelią į pagonių tautas, apaštalas Paulius tvirtai neigė evoliuciją ir žmonių mintis kreipė į Dievą Kūrėją. „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“. (Hbr 11, 3) Taigi ne gamtos jėgos, ne stichijos buvo tokios išmintingos, kad sukūrė save pačias, gyvybę ir visą Visatą. Net tokia mintis skamba absurdiškai. Paulius tvirtina, kad Dievui užteko išminties ir galios iššaukti egzistavimui iki to nebuvusius daiktus.

Tos pačios minties laikosi ir karalius Dovydas, gyvenęs tūkstančiu metų anksčiau už Paulių. „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, o Jo burnos alsavimu – visos jų galybės.“ „Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado“. (Ps 33, 6.9)

Apaštalui Jonui atiteko privilegija tris su puse metų stebėti Jėzų, Jo veiklą ir dievišką galią. Tad jis galėjo neabejodamas rašyti: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“. (Jn 1, 1–4) Jonas matė, kad Jėzui nebuvo problema kontroliuoti gamtos jėgas, tramdyti ligas ir atšaukti mirtį. Jonas Jėzuje matė Dievą – Kūrėją.

Jei ir mes norime pažinti Visatos Dievą – Kūrėją ir Jo kūrybinę galią, pažvelkime į Dievo Žodį, pirmuosius jo puslapius, ir pamatysime ne evoliucijos kelią iki beždžionės ir kaip iš jos vystosi žmogus, o nuostabų, galingą Dievo pasireiškimą Visatos kūrime ir formavime.

Pats pirmasis Biblijos žodis yra „Pradžioje“, antras – „Dievas“, toliau – „sukūrė“, dar toliau – „dangų ir žemę“. Tokia yra pradžių pradžia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. (Pr 1, 1) Tai pasako, kad VISKO pradžia, egzistavimo priežastis yra Dievas. Jis pats – be pradžios ir be pabaigos – amžinas. Neabejoju, kad tai sunku suprasti. Mes pripratę prie dalykų, kurie turi pradžią ir pabaigą. Amžini dalykai nesuvokiami ir lyg abejotini. Patartina įveikti savo ribotą supratimą ir labiau pasitikėti amžinuoju Dievu.

„Dangų ir žemę“ be abejo reiškia visą Visatą. Niekas dar nenustatė, kur ji baigiasi. Žodis „Pradžioje“ nenurodo laiko, kada tai įvyko, tačiau Rašte randame tokius pasakymus „per amžius“, „amžiais“.

Antroje eilutėje pereinama prie mūsų planetos – Žemės ir parodoma, kaip ji atrodė tada, kada Dievas sumanė ją pakeisti ir įprasminti. Ji neatrodė tokia, kokia yra dabar, nors šiuo metu nuodėmė ją labai sudarkė. „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę“. (Pr 1, 2) Dievas turėjo paruošęs projektą, kaip ji turės netrukus atrodyti, bet Jis tai darė labai apgalvotai ir nuosekliai.

Iš pasakytos minties, kad „tamsa gaubė bedugnę“, matome, jog Saulės sistema dar nebuvo „sukomplektuota“. Žemę gaubė tamsa. Tad pirmąją Žemės kūrybinio apipavidalinimo dieną Dievas įvedė „laikiną apšvietimą“. „Tuomet Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“. (Pr 1, 3–5)

Dieviškos šlovės šviesos nutvieksta Žemė atrodė gražiai. Išaušo rytas, pirmas rytas viršum beribio vandens. Bet Dievas buvo sumanęs kai ką daugiau. „Dievas tarė: ‚Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!‘ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena“. (Pr 1, 6–8) Tai, ką Biblija pavadina „skliautu“, šiandieną mes vadiname „atmosfera“.

„Dievas tarė: ‚Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!‘ Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas tarė: ‚Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!‘ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.“ (Pr 1, 9–13) Kai dalis vandens, iki šiol dengusio visą planetos paviršių, buvo pakelta garų pavidalu į atmosferą, pasirodė sausuma. Tai buvo dar tik trečia Žemės formavimo diena, o Žemė jau pakeitė savo veidą. Iki šiol buvusi padengta vandeniu, dabar pasipuošė miškais, žydinčiomis pievomis ir sodais.

„Dievas tarė: ‚Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!‘ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena“. (Pr 1, 14–19) Dabar, ketvirtąją kūrimo dieną, „sukomplektuojama“ Saulės sistema. Dabar laikinojo šviesos šaltinio nebereikia. Dabar žemę apšviečia nuolatiniai šviesos šaltiniai. Atkreipkite dėmesį, kad šitie šviesuliai turėjo valdyti metų laikus, metus ir dienas. Tačiau ne savaites. Savaitė iš viso nėra priklausoma nuo kažkokių elementų. Savaitės skaičiuojamos nuo Žemės formavimo pirmosios kūrimo savaitės. Šita tvarka išliko iki mūsų dienų. Metus, mėnesius, dienas skaičiuojame pagal dangaus kūnų judėjimo periodiškumą, o savaites – pagal sukūrimą.

„Dievas tarė: ‚Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!‘ Taip ir įvyko. Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!‘ Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena“. (Pr 1, 20–23) Kai tūkstančiai rūšių gyvūnų jau išnykę, mes vis dar nepajėgiame suskaičiuoti, kiek jų yra. Kokia nuostabi įvairovė! Kiek reikia išradingumo, norint sukurti tokią gausybę skirtingų gyvūnų!

„Dievas tarė: ‚Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!‘ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.“ Jei jūsų vaizduotė laki, pamėginkite įsivaizduoti visą tą nuostabųjį pasaulį, kuris dar nebuvo blogio paliestas. Niekam nereikėjo kažko bijoti, niekas niekam nekenkė, niekas nesirgo ir nekentėjo. Sunku tai įsivaizduoti, kada aplink save matome nuolatinę baimę, kančias, prievartą ir mirtį.

Tačiau tuo Dievo sumanymas dar neišsisėmė. Tą šeštąją kūrimo dieną Dievas numatė sukurti šedevrą, Savo atstovą šioje žemėje, kuris turės visu tuo naudotis ir visa tai prižiūrėti. Ta esybė turės būti kitokia, ji turės protauti, tartis su savo Kūrėju, būti kūrybinga. „Tuomet Dievas tarė: ‚Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!‘ Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘. Dievas tarė: ‚Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, – maistui visus žaliuosius augalus‘. Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena“. (Pr 1, 24–31)

„Labai gera“ reiškia, kad viskas buvo tobula, nieko nereikėjo taisyti, gerinti. Šešios kūrybos dienos ir mūsų planeta įgavo tobulą išvaizdą. Tačiau dar laukia septintoji diena. Kokia jos paskirtis? Ką Dievas veikė būtent tada, kada viskas buvo užbaigta ir tobula?

Ką daro žmogus, pagaminęs kokį daiktą? Jis įrėžia savo ženklą. Nuveikęs ką nors ypatingo, žmogus pastato paminklą savo darbui įamžinti. Ką padarė Dievas, norėdamas, kad žmogus atmintų Jo veiklą? Dievas taip pat pastatė paminklą. Ne iš aukso. Net ne iš akmens. Dievas paminklą pastatė iš laiko! Taip. Laiko paminklą. Paskaitykime.

„Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“. (Pr 2, 1–3) Nuostabu! Dievas su pirmąja žmonių porele apžiūrinėja sukurtąjį pasaulį. Darbai baigti, galima atsipalaiduoti. Bet šią, septintąją, dieną, Dievas numatė ne tik tuščiam laiko leidimui. Dievas tą dieną palaimino ir padarė šventą. Tai rodo jos išskirtinį statusą. Ji – šventa. Šventa, reikia skirtinga nuo kitų, reiškia, turinti specialią paskirtį. Savo pavyzdžiu Dievas parodė, kad ta diena skirta ne darbui.

Vėliau, kai Dievas įkūrė Savo tautą – Izraelį, Jis priminė tos dienos svarbą ir paskirtį, pasakydamas: „Atmink ir švęsk šabo (poilsio) dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“. (Iš 2, 8–11) Dievas nenorėjo, kad žmonės užmirštų savo Kūrėją ir savo kilmės priežasčių ieškotų Dievo sukurtuose gamtos jėgose. Ketvirtasis įsakymas, kuris buvo paties Dievo ranka įrėžtas akmens plokštėse, pakartoja tai, ką Dievas buvo atlikęs prieš porą tūkstančių metų. „Atmink“ reiškia Dievo kūrybinės galios ir veiklos atminimą. Tai ir yra tas nuostabusis paminklas, kurį Dievas pastatė iš laiko ir kuris mus suranda, kur mes bebūtume. Septintoji savaitės diena – sabata – mums primena mūsų atsiradimo priežastį ir paskirtį. Švenčiant sabatą, mums nebereikia ieškoti atsakymo gamtos klaidose – evoliucijoje. Mes sukurti panašūs į Dievą, kaip Jo vaikai ir atstovai. Neužmirškime!

Iš esmės, Dievo Žemės kūrimo savaitės eigą apžvelgėme. Tačiau Pradžios knygos antrame skyriuje mes randame kiek smulkiau išdetalizuotą žmogaus ypatingą sukūrimo istoriją.

Antro skyriaus septintoje eilutėje randame, kad Dievas žmogų kūrė skirtingai, negu kitką. „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. (Pr 2, 7) Pirmiausia Dievas iš žemės dulkių suformuoja kūną. Viskas jame yra, bet nėra gyvybės. Tada Dievas lyg dirbtinį kvėpavimą įkvepia į šnerves gyvybės alsavimą. Dabar jau tai, ko Dievas siekė – žmogus. Tačiau vienas. Kiek pasidairęs aplinkoje, pamatęs kitus gyvūnus, žmogus pajuto vienatvę. „Dievas tarė: ‚Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pr 2, 18) Tada Dievas žengė kitą žingsnį. Jis užmigdė žmogų – Adomą – kietu miegu ir iš jo paties kūno, iš arčiausiai širdies esančios vietos, suformavo jam draugę. Vos pabudęs iš miego ir pamatęs šią nuostabią būtybę, Adomas prakalbo eilėmis:

„Štai pagaliau kaulas mano kaulų

ir kūnas mano kūno.

Ji bus vadinama žmona,

nes iš savo žmogaus buvo paimta“. (Pr 2, 21–23)

Tada Dievas juos sutuokė: „Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. (Pr 1, 28; 2, 24)

Praėjus keturiems tūkstančiams metų, apaštalas Paulius Graikijos stabmeldžiams paliudijo: „Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje“. (Apd 17, 26)

Mūsų planetoje žmonės yra tobuliausi Dievo kūriniai, sukurti panašūs į Dievą. Tačiau Dievas turi dar tobulesnių būtybių, jos nėra šios žemės gyventojai. Jie vadinami angelais (Dievo pasiuntiniais). Laiške kolosiečiams Paulius įvardija kažkokias mums nežinomas sistemas Visatoje, bet jis nurodo, kad jie visi – Dievo kūriniai. „Jame (Kristuje) sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“. (Kol 1, 16)

Jų mes nematome, bet jų yra aplink mus. Raštas sako, kad Dievas juos pasiunčia į šią žemę su konkrečia programa. „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Hbr 1, 14) Tai ne mirusių žmonių dvasios. Tai atskiri Dievo kūriniai, sukurti pagal Dievo sumanymą.

Raštas pamini jų įvairovę. „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras. Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo ore“. (Iz 6, 1–2) „Kerubai turės išskleistus sparnus ir savo sparnais dengs malonės sostą“. (Iš 25, 20) Kol kas mes žinome dvi angelų rūšis – serafai ir kerubai. Jie taip pat šlovina savo Kūrėją Dievą: „Šlovinkite Viešpatį, visi Jo angelai, Jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs Jo tartam žodžiui“. (Ps 103, 20) Rašte dažnai randame angelus, pasirodžiusius žmonėms. Kartais jie pasirodydavo žmogaus pavidalu, kartais – savo angelišku. Apie tai galite paskaityti papildomai Pradžios 19, 1–3; Pradžios 19, 15–17; 1Karalių 19, 1–8; Danieliaus 6, 22–23;  9, 21–23; Hebrajams 13, 2. Jie ateidavo Dievo pasiųsti konkrečiai misijai. Marijai angelas Gabrielius pranešė apie Jėzaus įsikūnijimą per ją (Lk 1, 26–38), Jėzui angelas buvo pasiųstas priešmirtinės agonijos metu, kad Jį pastiprintų (Lk 22, 43).

Nors angelai yra tobulesnės už žmogų būtybės, tačiau tai nėra dieviškos būtybės. Kadangi jie yra Dievo kūriniai, mes negalime jų garbinti. Po įspūdingų žemės pabaigos įvykių parodymo, Jonas buvo toks sukrėstas, kad mėgino pagarbinti tuos reginius rodžiusį angelą. Štai jo liudijimas: „Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: ‚Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink!“ (Apr 19, 10)

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

  • Piktas gnomas Arvydas

    Piktas gnomas Arvydas www.gnomas.lt/ 2011-03-26

    O. Dėkui už atsakymą, tikiuosi, sulaukt kada nors dar vieno. Apie jį irgi galėtumėt primint – nudžiugau pamatęs.
    Šį kartą paklausiu šiek tiek nemandagiai ir vėl paprašysiu ne “kunigiško” atsakymo.
    Koks skirtumas – tikėti ar netikėti – jei aš nuo to neuždirbu daugiau (o pinigai, pripažinkim, labai svarbus dalykas netgi dvasinei būsenai), jei aš nuo to sirgsiu tomis pačiomis ligomis ir jei, pagaliau, aš jaučiuosi puikiai?
    Ir kitas klausimas, kuris iškilo iš ankstesnio atsakymo, o argi išmintinga (nemoku suformuluoti mandagiai) teigti egzistuojant dalykus, kurių išmatuoti negalima?
    Iš tiesų smagu būtų sužinoti jūsų nuomonę, anas komentaras buvo pakankamai paprastas. Būtent toks, kokius norėtųsi girdėt iš visų į dvasinį gyvenimą pasinėrusių žmonių.

  • Mantas Kučinskas

    Mantas Kučinskas www.adventistai.lt 2011-03-24

    Paprastais ir su tikėjimu nesusijusiais žodžiais pasakius: šis, plius minus vienodas gyvenimas dar ne viskas :) Bet netgi jei šnekam tik apie gyvenimą šioje amžinybės pusėje, man aktualu ir jo kokybė, prasmė ir mano paties būsena.
    Be to aš taip nesupriešinčiau mokslo ir tikėjimo. Mokslas tyrinėja vieną realybės pusę o tikėjimas kita. Tačiau mokslas yra dar palyginti labai jaunas… sakykim “paauglystės amžiaus”. O tokiame amžiuje būdinga “viską žinoti”. Praeis kiek laiko, o ir dabar tai vyksta, ir mokslininkai supras, kad neigti dalykus, kurių negali pamatuoti yra taip pat neišmintinga, kaip ir neigti tai, ką pamatuoti jau galima. :)

  • Piktas gnomas Arvydas

    Piktas gnomas Arvydas www.gnomas.lt/ 2011-03-18

    Vat realiai tu man pasakyk paprastais, su tikėjimu nesusijusiais žodžiais, o koks skirtumas ką rinktis – mokslą ar tikėjimą – jei vis tiek abudu numirsim sulaukę plius minus vienodo amžiaus? Jei įmanoma, el. paštu, pamiršiu ateit, ar bent parašykit priminimą.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!