Morisas L.Vendenas
Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“ (Mt 26, 39)
Pasišventimas Dievui visada reikalauja kovos. Kiekvieno gundymo esmė – žmogaus bandymas veikti savarankiškai, nepripažinti, kad jis priklauso nuo Dievo ir pasikliauti tik savo jėgomis. Jėzus buvo gundomas imti veikti savarankiškai ir nepripažinti Dangiškojo Tėvo. Jo patirtas gundymas pasikliauti savimi, o ne Tėvu, buvo daug stipresnis negu gundymas, kurį patiriame mes, nes ir Jo įgimtos savybės buvo daug tobulesnės negu mūsų. Getsemanėje Jis patyrė paskutinę kovą, ten buvo Jo atsidavimo Dievui klausimas. Šėtono pralaimėjimas Getsemanėje nulėmė tai, kad Jis prarado savo viešpatystę.
Atkreipkime dėmesį į šio paskutiniojo Kristaus gundymo esmę. Jėzui atrodė, kad „Jis buvo atskirtas nuo palaikančio Dievo Artumo šviesos“ (Su meile iš Dangaus, 635p.). Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Kristus visada labai artimai bendravo su savo Tėvu. Jis visada jautė, kad priklauso nuo Dievo. Jis nieko nedarė savo paties valia. Jis vadovavosi Dangiškojo Tėvo valia. Bet Getsemanėje „tokia siaubinga Jam atrodė nuodėmė, tokia sunki Jį slegianti kalčių našta, kad Jam kilo pagunda išsigąsti, jog visiems laikams bus atskirtas nuo Tėvo meilės“ (ten pat).
Kokia yra Kristaus gundymo esmė? Pasak šėtono, vienintelis kelias, kuriuo Kristus galėjo išgelbėti žmones, veda į Jo bendravimo su savo Tėvu nutraukimą. Trisdešimt trejus metus šėtonas ragino Kristų pasikliauti savo jėgomis. Dabar jis norėjo Kristui įteigti, kad vienintelis kelias, kuriuo eidamas Jis gali mus išgelbėti, priklauso nuo Jo paties, nes prisiėmęs mūsų nuodėmes Jis tapo atskirtas nuo savo Tėvo. Šėtonas kalbėjo: “Jei Tu nepasikliausi tik savo jėgomis, tai negalėsi išgelbėti žmogaus ir įvykdyti to, dėl ko čia atėjai. Nuodėmė per daug šlykšti Dievui, ir todėl dabar Jis jau negali Tau padėti. Jėzau, Tu turi padaryti tai pats, nes jei to nepadarysi, negalėsi atlikti savo uždavinio – išgelbėti žmonijos.“
Tačiau atkreipkime dėmesį, kad Jėzus tik jautė, jog yra atskirtas nuo Dievo, o iš tikrųjų Jis nebuvo vienas, „Tačiau su savo Sūnumi kentėjo Dievas. Gelbėtojo agoniją regėjo angelai.“ (ten pat, 641 p.) Dievas paslėpė nuo Jėzaus visus savo šviesos, šlovės ir meilės spindulius, bet pats vis dar buvo ten. Pasitikėdamas savo Tėvo valia Jėzus tapo nugalėtoju. Getsemanėje ir ant kryžiaus Jėzus pasikliovė jau anksčiau Jam įrodyta savo Tėvo meile. „Kadangi Jėzus nuolankiai atidavė save į Dievo rankas, išnyko jausmas, kad Jis prarado savo Tėvo palankumą. Tikėdamas Kristus tapo nugalėtoju“ (ten pat).
