II dalis
Tad kaip mes įgyjame tikrą nuolankumą? Kaip nusižeminti, kad mums būtų išlieta Dievo Dvasia? Aš jau kurį laiką būtent dėl to meldžiuosi. Juo vyresni ir labiau patyrę tampame tarnystėje, tuo kartais sunkiau būna nusižeminti ir pripažinti savo silpnybes vienas kitam ir Dievui. Knygoje „Pastorių tarnavimas“ skaitome:
„Man buvo parodyta, kad daugeliui kyla pavojus neištobulinti šventumo Viešpaties baimėje… Beveik niekas nenori ištirti savęs…
Gausite daugiau jėgos, jei kasdien po vieną valandą skirsite apmąstymams, savo silpnybių ir širdies pagedimo apraudojimui, maldaudami Dievą Jo atleidžiančios meilės ir nuodėmių atleidimo, nei daugybę valandų ir net dienų tyrinėdami kiekvieną prieštaravimą mūsų tikėjimui ir pačius galingiausius įrodymus mūsų tikėjimo naudai.“
Šie žodžiai buvo skirti konkrečiam atvejui, kai vienas pastorius, nors ir gerai ištyrinėjęs visas doktrinas, neleido Šventajai Dvasiai pasiekti jo širdies. Nors mes ir turime puikiai žinoti Bibliją, leistis sustiprinami teisingų biblinių doktrinų, labai svarbu leisti Dievui atverti mūsų širdis.
Elena Vait maldauja:
„Tegul išdidi dvasia nusižeminusi nusilenkia. Tegul kieta širdis sudūžta. Daugiau nelepinkite, nesigailėkite ir neaukštinkite savęs. Žvelkite į Jį, kurį pervėrė mūsų nuodėmės. Žiūrėkite, kaip Jis žingsnis po žingsnio nusileido nusižeminimo laiptais, kad pakeltų mus; žiūrėkite, kaip Jis pats nusižemino, kad išgelbėtų mus, nupuolusius į nuodėmę! Ar galime mes, visa tai matydami, likti tokie abejingi, šalti, oficialūs, išdidūs ir patenkinti savimi?
Kas iš mūsų ištikimai seka Jo pavyzdžiu? Kas iš mūsų pradėjo ir tęsia karą prieš savo širdies išdidumą? Kas iš mūsų uoliai ir nuoširdžiai stengiasi išguiti iš savo sielos savanaudiškumą, kad jo daugiau nebeliktų mūsų širdyse ir gyvenime?“
Melody Mason
