PAŠVENTINIMAS PER IŠTEISINIMĄ

„[…] Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“ (Luko 7, 42–43).

Koks gi yra Biblijos tyrinėjimo ir kasdieninio bendravimo su Die­vu tikslas? Tai būtina, norint pažinti didžiąją Dievo malonę, Jo atlei­dimą, Jo meilę ir atpirkimą, kuris buvo atliktas ant kryžiaus dėl mūsų. Kai mes gilinamės į Jo beribės meilės gelmes ir mąstome apie tai, kaip Jis mus priima, per tai mes esame pašventinami. Iš tikrųjų, kuo daugiau mums atleista, tuo labiau mylime, o kuo labiau mylime, tuo nuoširdžiau paklūstame (Jn 14, 15). Natūralu, kad pašventinimas prasideda nuo nuteisinimo.

Kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną (8, 11), kai Jėzui atvedė moterį, kuri buvo užklupta darant nuodėmę, Jis jai pasakė: „[…] Aš tavęs nepasmerksiu.“ Ir šiandien Jis nieko nesmerkia. Jėzus atėjo ne smerkti pasaulio, bet jį gelbėti. Jei tik tai suvokiame, mes galime daugiau nebe nusidėti. Akivaizdi priežastis ir pasekmė. Mes nenusidedame ne todėl, kad save tam priverčiame. Tokiu keliu eidami galime prieiti tik pražūtį. Viena, kas gali mus paskatinti eiti ir nebe nusidėti – tai mūsų sąmonei atsive­rianti ir kasdien atgaivinama atmintyje tiesa, kad Dievas mūsų nesmerkia. Ir šiandien džiugu žinoti, kad nėra pasmerkimo tiems, kurie gyvena Jėzuje Kristuje.

Kad teisingai suprastume, kas yra pašventinimas, būtina išsiaiš­kinti, kas yra nuteisinimas. Nesuvokdami fakto, kad Dievas mus priima tada, kai mes priimame išgelbėjimą, kurį Kristus atliko ant kryžiaus, būsime linkę manyti, kad Dievas galės mus priimti tik tada, kai būsime Jam pa­klusnūs. Matydami savo kaltes ir nuopuolius, mes nuliūstame, tačiau priimdami Kristaus siūlomą išgelbėjimą mes galime ir šiandien būti su Dievu bei nebūti pasmerkti. Bet vis dėlto mums nuolat reikės apiplovimo Kristaus krauju. Nors paklusnumas ir nėra būtina sąlyga, kad Dievas mus pri­imtų, jis būtinas mūsų išgelbėjimui. Kai mes nuolat ateiname pas Jį, suteikiame Jam galimybę veikti mumyse ir įvykdyti išgelbėjimui būtinas sąlygas. Jis pažadėjo, kad užbaigs mūsų gyvenime pradėtą darbą (Fil 1, 6).

Morisas L.Vendenas