Tai Uola! Jo darbai tobuli. (Pakartoto Įstatymo knyga 32, 4)
Pasakojama tokia istorija apie vieną jaunuolį, kuris keliavo pėsčiomis per vaizdingas Anglijos vietoves. Jis pradėjo kopti į kalvą ir atsigręžęs apžvelgė ramų kraštovaizdį, tarsi nutapytą Didžiojo Dailininko.
Bet staiga pakilo vėjas, virš galvos susitelkė debesys, dangų perskrodė žaibas ir prapliupo lietus. Jaunuolis dairėsi kur prisiglausti, tačiau ant kalvos teaugo keli pavieniai medžiai, kurie buvo menka užuovėja. Jis permirko iki paskutinio siūlelio. O žaibai blykčiojo jau, atrodė, visai arti.
Pagaliau netoli kalvos viršūnės jaunuolis aptiko uolienų atodangą. Jis nubėgo po ja ir ten rado properšą uoloje, plyšį. Jis buvo pakankamai didelis, kad vaikinas galėtų įlįsti. Virš jo išsikišusi uola visiškai uždengė jį nuo lietaus.
Džiovindamasis drabužius ir laukdamas, kol praeis audra, jaunuolis prisiminė vaikystėje išmoktas pamokas apie Dievą, pamokas apie tai, kaip dangiškasis Tėvas pridengia mus Savo delnais.
Grįžęs namo jis ėmė kurti eilėraštį. „Amžių Uola, properša man, leisk man slėptis Tavyje.“ „Amžių Uola“ tapo viena iš mėgstamiausių visų laikų giesmių.
Gyvenimo audrose Tvirtoji Uola teikia ramybę. Jame yra tikras poilsis. Ramus užtikrintumas užlieja mūsų sielas. Saugios Jame, mūsų rūpesčių slegiamos širdys atranda ramybę ir atlėgsta mūsų nepaliaujami troškimai.
Per visą Šventąjį Raštą Kristus yra tvirta Uola, kuria galime pasitikėti. Jis – nepajudinamas Akmuo, į kurį galime remtis, neįveikiama Tvirtovė, sauganti mus nuo priešo. Jis – mūsų tvirtas pamatas gyvenimo audrose.
Šie uolos įvaizdžiai itin gausūs Psalmyne. 31 psalmėje, 3 eilutėje, pasakyta: „Būk užuovėjos Uola, mano tvirtovė“. 94 psalmėje, 22 eilutėje, priduriama: „Bet VIEŠPATS – mano tvirtovė, ir mano Dievas – mano užuovėjos Uola“. 61 psalmėje, 3 eilutėje, psalmistas sušunka: „Mano širdžiai alpstant, Tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane“.
Jis – mūsų pastogė. Mūsų apsauga. Mūsų gynyba. Jis – mūsų ramybė.
„Amžių Uola, properša man, leisk man slėptis Tavyje.“
Markas Finlis
