IV DALIS: TOKS, KOKS ESU
Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. (Evangelija pagal Joną 7, 37)
Giesmė „Toks, koks esu“ šiandien Amerikoje yra turbūt žinomiausia. Ji giedama baigiantis dešimtims tūkstančių evangelistinių pamokslų.
Šią giesmę išpopuliarino Džordžas Beverli Šėjus (Geroge beverly Shea), atlikęs ją Bilio Greimo (Billy Graham) evangelistinio susirinkimo pabaigoje. Tada nuskambėjo šie mums pažįstami žodžiai: „Toks, koks esu, nė kiek nesiteisindamas – tik dėl to, kad Tavo kraujas pralietas už mane ir Tu kvieti mane ateiti pas Save, o Dievo Avinėti, aš ateinu, aš ateinu“.
Daugelis krikščionių nieko nežino apie šios giesmės kūrėją ar jos kilmę. Tai išties įkvepianti istorija.
Šarlotė Eliot (Charlotte Elliot) buvo neįprastai talentinga jauna moteris, garsi portretų tapytoja ir humoristinių esė rašytoja. Atrodė, ji turėjo viską, ko norėjo. Tačiau, vos įkopusi į trečiąją dešimtį, jį sunkiai susirgo, o paskui taip ir liko pasiligojusi bei prislėgta. Ją aplankė vienas pamaldus pamokslininkas, vardu Cezaris Malanas (Caesar Malan). Pastorius Malanas paklausė Šarlotės, ar ji patirianti ramybę Dieve. Šis klausimas ją gerokai sutrikdė, ir ji atsisakė apie tai kalbėti.
Vėliau, pagalvojusi, jog pasielgė nemandagiai ir nepagarbiai su šiuo garsiu Dievo vyru, ji ėmė gailėtis. Po kelių dienų Šarlotė priėjo prie jo atsiprašyti. Ji pasakė norinti tapti krikščione, tačiau pirmiau turinti apvalyti savo gyvenimą nuo kai kurių negerovių. Pastorius paprasčiausiai pažvelgė jai į akis ir pasakė: „Ateikite tokia, kokia esate“. Šarlotė nedelsdama pavedė savo gyvenimą Kristui. Ji atvėrė širdį Jo meilei.
Po keturiolikos metų ji prisiminė to žmogaus, kuris atvedė ją pas Kristų, žodžius ir sukūrė giesmę „Toks, koks esu“, kuri milijonus žmonių atvedė pas Kristų.
Nėra kito būdo ateiti pas Jėzų, kaip „tokiems, kokie esame“. Nėra kitos vietos, nuo kur galėtų prasidėti mūsų krikščioniškas gyvenimas, kaip čia, kur mes esame. Ir nėra geresnio meto nei dabar.
Elena Vait taikliai pasakė: „Jėzus nori, kad ateitume pas Jį tokie, kokie esame: nuodėmingi, bejėgiai, pavaldūs Jam. Mes galime ateiti pas Jį su visomis savo silpnybėmis, savo kaprizais, savo nuodėmėmis ir pulti prie Jo kojų atgailaudami. Tai Jo šlovė, Jis apglėbs mus Savo meilės rankomis, apvalys mus nuo visa, kas netyra“ („Kelias pas Kristų“, p. 50–51). „Toks, koks esu, nelaukdamas, kol mano siela apsivalys bent nuo vienos tamsios dėmės, aš ateinu pas Tave, kurio kraujas gali nuplauti kiekvieną dėmę, o Dievo Avinėli.“
Gal jūs dar nesate atėję pas Kristų? Šiandien – jūsų diena. O jeigu jau esate atėję, kodėl neatėjus dar kartą, dabar pat atsiklaupus ant kelių Jo Artume?
Markas Finlis
