III DALIS
Juk Jis – lyg lydytojo ugnis. (Malachijo pranašystė 3, 2)
Izaoko Vato laikais Anglijos bažnyčia linko į šaltą formalizmą. Lankyti bažnyčią tapo madinga. Į sekmadienio pamaldas suplūsdavo minios žmonių. Tačiau tokia dalykiška krikščionybė Izaokui Vatui kėlė didžiulį nerimą. Letargiška krikščionybės būsena jam buvo tikras rūpestis. Jis žinojo tik vieną būdą, kaip pernelyg savimi patenkintus krikščionis galima prabudinti iš dvasinio sąstingio. Jie turėjo patirti Dvasios ugnį.
Į būtinybės rašalą pamirkyta plunksna jis rašė:
Ateik, Šventoji Dvasia, dangiškasis Balandi,
Įžiebk šventosios meilės liepsną Šiose šaltose mūsų širdyse.
Dažnai praleidžiama ketvirtoji šios galingos giesmės strofa:
Tėve, mes daugiau nenorime gyventi Apgailėtinai merdėdami;
Tau dovanojame savo padėką ir meilę,
Nes Tavoji meilė mums – didi.
Gal jūs jaučiate, kad jūsų meilė Jėzui po truputį atšąla? Tą liepsną gali pakurstyti tik Dvasios ugnis. Jonas Krikštytojas kreipėsi į formaliai jo laikais religijos besilaikančius žmones, kviesdamas ateiti pas Jėzų, kuris „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Evangelija pagal Matą 3, 11). Kas yra krikštas ugnimi? Per visą Bibliją ugnis yra Dievo Artumo simbolis. Būdamas dykumoje, Mozė sutiko Dievą degančiame krūme. Krūmas degė, bet nesudegė. Ugnis simbolizavo Dievo Artumą. Dievo Artumą simbolizavo Dievo šlovė tarp kerubų Senojo Testamento šventykloje. Dievo Artumą simbolizavo ugnies stulpas, kuris vedė Izraelį naktimis. Dievo Artumą simbolizavo ugnis, kritusi iš dangaus ir uždegusi ant Karmelio kalno Elijo sukrautą aukurą. Dievo Artumą simbolizavo ugnies liežuviai, nužengę ant mokinių Sekminių dieną. Krikštas ugnimi simbolizuoja panardinimą į apvalantį, gyvybę teikiantį Dievo Artumą.
Šaltai krikščioniškai patirčiai gyvybės gali suteikti tik vienas dalykas. Tai Dievo Artumo šiluma. Knygoje „Guodėjo atėjimas“ Lerojus E. Frumas (LeRoy E. Froom) rašo: „Mums reikia, kad toji apvalanti ugnis praeitų virš mūsų ir per mus – kad prasiskverbtų per kiekvieną mūsų esybės skaidulą, per kiekvieną mūsų sielos užkaborį. Būtent tai ir įvyko Sekminių dieną. Kaip prisimenate, iki Sekminių mokiniai buvo kupini savanaudiškų ketinimų, noro būti pranašesniais už kitus, jie siekė aukštų postų, geidė išaukštinti save. Tačiau po Sekminių savasis „aš“ buvo pamintas, ir mintyse, veiksmuose bei gyvenime pirmąją vietą užėmė tik Kristus“ (p. 276–277). Ar jūs meldžiate Dievo apvalančios ugnies? Šiandien Izaoko Vato malda „Įžiebk šventosios meilės liepsną šiose šaltose mūsų širdyse“ gali būti jūsų malda.
Markas Finlis
