Morisas L.Vendenas
Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl Manęs, atras ją (Mt 10, 39).
Kai tik Jėzus kalbėdavo apie kryžių, Jis jį visada vadindavo mūsų, ne savo kryžiumi: „Kas neima savo kryžiaus ir seka paskui Mane – nevertas Manęs.“ „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi“ (Mt 10, 38; Lk 9, 23). Ant mūsų kryžiaus ir už mus Jėzus kentėjo ir mirė.
Žmogui, norinčiam nusižudyti, yra daug įvairių būdų. Pavyzdžiui, jis gali prisidėti pistoleto vamzdį prie smilkinio ir paspausti gaiduką, susileisti per daug narkotikų arba iššokti iš dešimto aukšto. Bet vieno dalyko žmogus niekada negali padaryti. Jis negali nukryžiuoti paties savęs. Nukryžiuoti jį vis dėlto turi kas nors kitas.
„Jungas ir kryžius yra simboliai, turintys vienodą reikšmę. Jais vaizduojamas pasišventimas Dievui“ (E. Vait komentaras, pateiktas: SDA Bible Commentary (SDA Biblijos komentarai), 1090 p.). Kiekviename simbolyje, kurį Kristus naudojo norėdamas parodyti visišką mūsų atsidavimą, veiksmą turi atlikti kas nors kitas, o ne mes. Kad ir kaip besistengtume nukryžiuoti patys save, mums paprasčiausiai nepavyks to padaryti. Mes galime tik įpareigoti ką nors kitą tai padaryti.
Jei mes negalime patys savęs nukryžiuoti, jei negalime patys savęs atiduoti Dievui, vadinasi, negalime ir numatyti, kada tai įvyks. Kiekvienas Kristaus gyvenimo įvykis vyko Dievo valia. Kristus nebandė pagreitinti, atidėti ar išvengti išbandymų, kai jie prasidėjo. Jis gyveno pagal Dievo planą ir nekūrė savojo.
Taip pat turime gyventi ir mes. Pats Kristus numatė mūsų augimą: „Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4, 28). Mūsų pastangos pagreitinti augimą arba atsidavimą Dievui nueina niekais. Mes galime tik pažinti Jėzų, ieškoti asmeninio bendravimo su Juo, ir patikėti Jam pabaigti tai, ką Jis jau pradėjo savo gyvenime. Ir tada Jis padės mums pašvęsti savo gyvenimą Jam.
