Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į šeolą niekada nebegrįžta. Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins. (Jobo knyga 7, 9–10)
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Džeimsas Paikas (James Pike), Niujorko episkopalinis vyskupas, nusprendė, jog gali bendrauti su mirusiais. Po savo sūnaus Džimio savižudybės jis niekaip negalėjo nurimti, ir jam pradėjo atrodyti, kad miręs berniukas gali mėginti su juo susisiekti. Vyskupas Paikas neabejojo, kad Biblijos moraliniai principai teisingi, tačiau jos, kaip mokytojos, autoritetą jis atmetė. Jis manė, jog Kristus tebuvo geras žmogus, o ne Dievo Sūnus, ir jis nepriėmė Biblijos mokymo apie tai, kas mūsų laukia po mirties.
Vyskupas Paikas atvyko į Angliją, kur Oksfordo ir Kembridžo universitetuose studijavo Biblijos rankraščius. Vieną dieną grįžęs į savo kambarį, jis pastebėjo keletą keistų pasikeitimų. Džimio nuotraukos, kurias jis buvo pasidėjęs ant naktinio staliuko, buvo atverstos. Laikrodis kambaryje buvo sustojęs ties 8 valanda 20 minučių – kai nusižudė jo sūnus. Žiogeliai, kuriuos jis laikė stalčiuje, buvo atsegti ir pakreipti keistu kampu. Tam tikru kampu buvo pakrypęs ir veidrodis. Džimio drabužiai buvo ištraukti iš lentynų ir išmėtyti po visą kambarį.
Vyskupas Paikas nusprendė, jog Džimis mėgino užmegzti su juo ryšį, taigi jis nuėjo pas vieną iš Londono spiritistų. Įgavęs vyskupo sūnaus pavidalą, mediumas kalbėjo: „Taip, tėve, aš esu danguje, amžinojoje vietoje, bet nekalbėk su manim apie Gelbėtoją. Jėzus buvo geras žmogus, bet ne Gelbėtojas. […] Tai nuostabi džiaugsmo ir meilės vieta. Jėzus buvo nuostabus, apšviestas dvasinis Mokytojas. Jis yra čia su kitais kosminiais mokytojais.“
Po kelių tokių apsilankymų pas mediumą vyskupui Paikui buvo liepta keliauti į Jeruzalę ir Judėjos dykumoje susitikti su savo sūnum. Jis su žmona nukeliavo į Judėjos dykumą, kur klaidžiojo tarp kalvų, ieškodami Džimio. Vyskupą ištiko dehidracija. Žmona dar bėgo šauktis pagalbos, tačiau jau buvo vėlu. Vyskupas Paikas taip ir mirė dykumoje, ieškodamas savo mirusio sūnaus. Jis turėjo geriau suprasti situaciją. Biblijoje aiškiai pasakyta, kas yra mirtis, tačiau jis tai ignoravo.
Spiritizmas yra ir pavojingas, ir mirtinas. Pagal Šventąjį Raštą, mirusieji nesirodo gyviesiems. Tai gal spiritizmas – absoliutus melas? Gal tai pavojinga iliuzija? Akių dūmimas? Neabejoju, kad dažniausia spiritizmas tebūna greitai pralobti geidžiančių sukčių priemonė pasipelnyti. Tačiau ne vien tai. Nors velnias nesugeba prikelti mirusiųjų, jis neabejotinai gali jais apsimesti. Jo puolę angelai gali įgauti mūsų mirusių artimųjų pavidalą. Jų atvaizdas ir balsai gali atrodyti labai realūs. Apaštalas Paulius pasakė: „Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu“ (Antras laiškas korintiečiams 11, 14).
Siūlydamas mums susitikinėti su savo mylimųjų dvasiomis, šėtonas bando nuslopinti prisikėlimo viltį. Šventasis Raštas siūlo ne kažkokias dvasines būtybes, o tikrą susitikimą su savo artimaisiais prisikėlimo dieną. Puoselėkite prisikėlimo viltį. Laikykitės jos tikėjimu. Dievas siūlo mums kai ką daugiau, kai ką geriau už bekūnes vėles. Jis siūlo susitikimą su mūsų mylimaisiais šlovingą prisikėlimo rytą.
Markas Finlis
