Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis (Iz 53, 5).
Kai mes gyvenome Mičigano valstijoje, septintą klasę aš lankiau nedidelėje aštuonmetėje mokykloje, kurioje mokėsi vos 13 mokinių. Mūsų mokytoja, jaunutė septyniolikmetė mergina, buvo tik pradėjusi mokytojauti. Ji mus mylėjo ir stengėsi viską daryti kuo geriau. Mokyti jai sekėsi gerai, bet pasiekti, kad klasėje būtų tvarka ir drausmė, vis nepavykdavo. Įpusėjus mokslo metams mokyklos susirinkime pagaliau buvo sprendžiamas aktualus klausimas, ar leisti jai dėstyti tai klasei iki mokslo metų pabaigos.
Ilgainiui mokiniai ėmė jos nebegerbti. Mokiniams apskritai smalsu sužinoti, kas dar galima, o kas – jau nebe, ir jie, užuot pagalvoję, ką gero ji yra padariusi, ėmė ją kritikuoti. Kartą, eidamas namo po pamokų, pastebėjau prie lango stovinčius kelis mokinius, kurie kalbėjosi, kad jiems nepatinka ta mokytoja ir kad jie tikisi, jog ji greitai išeis iš šios mokyklos. Ką jūs darote, kai girdite aplinkinius kalbant, kad jie nemėgsta mokytojo? Ar jums kada nors teko patekti į tokią padėtį? Nori nenori, pradedi kartoti: „Taip, teisybė. Tai negeras žmogus. Ir aš jo nemėgstu.“ Klausydamasis to pokalbio aš pažvelgiau pro langą ir staiga pamatęs mūsų mokytoją tarsi suakmenėjau. Ji verkė žemai nuleidusi galvą. Ašaros tiesiog srove tekėjo jai per skruostus. Aš tikriausiai niekada nepamiršiu to beviltiško nusivylimo, kurį tada mačiau jos veide.
Galvotrūkčiais pasileidau namo, o prieš akis vis buvo jos veidas. Aš įžeidžiau ir nuvyliau žmogų, kuris man padarė tiek gero. Tą naktį aš blogai miegojau. Prisiminiau, kai Kalėdoms ji kiekvienam iš mūsų paruošė geras dovanas. Ji nuolat stengėsi susidraugauti su kiekvienu iš mūsų. Po pusryčių mėgdavo skaityti mums įdomius pasakojimus. Ji tiek daug gero man padarė, o aš ją apvyliau. Kitą dieną sėdau ir parašiau jai laišką, kad labai sielvartauju. Kodėl? – Todėl, kad padariau kai ką daugiau, ne tik pažeidžiau taisykles. Aš sugniuždžiau kito žmogaus širdį. O tai jau visai kas kita, ar ne?
Tikroji atgaila yra asmeninių ir šventų santykių su Viešpačiu Jėzumi pasekmė. Kai tą draugystę iš tikro jaučiame, kai matome, kad mūsų nuodėmės sugniuždo Jo širdį, tai ir mūsų pačių širdys būna sugniuždytos.
Morisas L.Vendenas
