[…] iš tolo man pasirodė Viešpats: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile“ (Jer 31, 3).
„Kai siela atsiduoda Kristui, naują širdį ima valdyti nauja galia. […] Šitaip Dangaus jėgoms priklausanti siela yra atspari šėtono išpuoliams“ (Su meile iš Dangaus, 293p.). Argi šie žodžiai nėra kaip Geroji naujiena? Mes galime smulkiai neįsivaizduoti, ką reiškia turėti savyje mums vadovaujantį, už mus nusprendžiantį ir veikiantį Kristų. Bet privalome būti dėkingi Dievui už tai, kad turime galimybę pasirinkti gyvenimą su Kristumi. Tiesą sakant, gyvendamas ir veikdamas be Jo, aš nejaučiu nei laimės, nei pasitenkinimo. Tebūna pašlovintas Dievas už pergalę, už jėgą ir už paklusnumą, kuriuos įgyjame tik tada, kai savo noru paklūstame Jo valiai.
„Pasikeitime, kuris įvyksta, kai siela atsiduoda Kristui, itin stipriai išgyvenama laisvė. Vienintelė sąlyga, leidžianti žmogui tapti laisvam, yra susivienijimas su Kristumi“ (ten pat, 432.433p.). Tačiau ar įmanoma kartu būti laisvam ir kontroliuojamam? Kad įmintume šią mįslę ir suprastume, kaip galima suderinti, rodos, nesuderinamas sąvokas – laisvė ir kontrolė, – turime prisiminti patį svarbiausią žodį – meilė. Kontrolė iš meilės – štai kas suteikia žmogui jėgų nuveikti tai, kas atrodo neįmanoma. Tuos darbus jis gali ne tik padaryti, bet ir mėgti juos, jais domėtis, jais gyventi.
Kartą rytą, man besiskutant, prie manęs priėjo mano ketverių metų dukrelė ir tarė: „Tėveli, aš noriu balto mėlynakio kačiuko.“ Tiesą sakant, aš nemėgstu kačių, nemėgstu, kai jos ateina ir įžūliai trinasi į kojas, o naktimis pjaunasi miške ir neleidžia man užmigti. Bet mano dukteriai tie gyvūnai patiko. Aš jos paklausiau: „O kur tas kačiukas gyvens?“ Ji atsakė: „Mano kambaryje.“ Ir tada aš radau dingstį nepatenkinti jos prašymo. „Tavo kambaryje kačiukas gyventi negali, – ten tokia netvarka, ten nebėra vietos kačiukui!“ Mergaitė išėjo, ir man atrodė, kad ta problema jau išspręsta.
Tačiau man dar nespėjus nusiskusti, ji vėl sugrįžo ir, paėmusi mane už rankos, nuvedė į savo kambarį. Aš niekada nebuvau matęs, kad ji taip gražiai sutvarkytų savo kambarį. Stebėjausi, kaip ji suspėjo taip greitai surinkti ir išnešti visas šiukšles. Nebeturėjau prie ko prikibti. Aš paskutinį kartą pabandžiau išsisukti ir paklausiau: „Ana, kodėl tu sutvarkei savo kambarį: ar todėl, kad nori balto mėlynakio kačiuko, ar dėl to, kad myli tėvelį?“ Ji atsakė: „Todėl, kad noriu… todėl, kad myliu savo tėvelį!“ Netrukus mūsų namuose jau gyveno baltas mėlynakis kačiukas! Meilė pakeičia viską.
Morisas L.Vendenas
