Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. (Evangelija pagal Matą 11, 28–29)
Henris sparčiai kopė į pačią Čikagos verslo pasaulio viršūnę. Jis prekiavo nekilnojamu turtu miesto centre ir vos spėjo tenkinti paklausą.
Henris dirbo septynias dienas per savaitę. Jam vos užtekdavo laiko išsimiegoti, ir jau tikrai jo nelikdavo Dievui. Henris buvo užmiršęs visus religinius pagrindus, kuriuos gavo prieš daugelį metų. Jie tiesiog jam nebebuvo reikalingi. Jie nieko nekeitė, nors visi tvirtino, kad taip turėtų būti.
Dabar Henriui atrodė, kad jis atrado kažką, kas iš tikrųjų keičia gyvenimą. Jis visiškai pasinėrė į verslą.
Nekilnojamojo turto prekyboje savaitgaliai būna pačios užimčiausios dienos. Tačiau kartą Henrio tėvai pasiūlė jam pažiūrėti televizijos programą „Parašyta“ su rubrika „Poilsis darboholikams“. Joje buvo kalbama, jog biblinė sabata yra idealus vaistas streso kupiname, karštligiško tempo gyvenime.
Toji laida labai paveikė Henrį. Jis pradėjo suprasti, kad jam reikalingas dvasinis poilsis, sabatos poilsis. Anksčiau religija jo niekada nedomino. Ji jam visada atrodė banalių taisyklių rinkinys. Henris taip ir nebuvo užmezgęs nuoširdžių santykių su Jėzumi. Nors galbūt, tiesiog galbūt, jis niekada neskyrė tam laiko. Galbūt jis niekada nesuteikė Jėzui Kristui realaus šanso.
Po laidos Henris surinko numerį 800 ir prisiskambino į vietinę Čikagos Adventistų bažnyčią. Kitą šeštadienį jis nuėjo į netoli jo namų esančią Septintosios dienos adventistų bažnyčią. Jį apsupo tikinčiųjų šiluma. Pamokslo pabaigoje pastorius įtaigiai kreipėsi į susirinkusiuosius, ir Henris, palūžęs savo viduje, pasijuto stovintis tarp eilių.
Buvo metas priimti sprendimą. Ar jis ir toliau be atokvėpio suksis savo verslo rate? O gal skirs laiko, paties geriausio laiko, bendravimui su Kristumi? Stovėdamas toje šventykloje, rankomis apjuostas savo naujųjų draugų, Henris apsisprendė.
Sabatoje Henris atrado oazę, į kurią jis galėjo pabėgti nuo savo darboholiškų įpročių. Mozė pavadino sabatą „visiško poilsio šabu“ (Išėjimo knyga 31, 15).
Sabata nėra rekomendacija; tai įsakymas. Tai nėra geltona mirksinti švieselė gyvenimo kryžkelėse, pro kurias mes galime pralėkti nemažindami greičio. Tai raudona šviesa. Šviesa, raginanti sustoti. Dievas pernelyg mus myli, kad tik rekomenduotų mums stabtelėti ir atgaivinti savo protus, kūnus bei sielas. Sabatą mūsų visagalis Kūrėjas, mūsų mylintis Atpirkėjas ir mūsų ateisiantis Karalius įsako mums sustabdyti desperatišką bėgimą per gyvenimą, nustoti be atvangos dirbus ir atrasti Jame poilsį. Koks kvietimas! Koks įsakymas! Koks Dievas!
Markas Finlis
