Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti. (Evangelija pagal Matą 5, 4)
Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos žmonės visoje Amerikoje ieškojo būdų numaldyti savo širdgėlą. Daugeliui tas skausmas atrodė nepakenčiamas. Sutuoktiniai prarado savo antrąsias puses, vaikai neteko tėvų, o tėvai – vaikų. Draugai, kolegos ir kaimynai artimai pažinojo žmones, kurių neliko tarp gyvųjų per akimirksnį.
Nors greitai veikiančio vaisto nuo tokios siaubingos netekties sukelto gniuždančio skausmo nėra, krikščionys psichologai rėmėsi mažiausia trimis esminiais principais, kurie paspartino emocinį sveikimą. Štai jie:
- Išliekite širdį. Suraskite žmogų, kuriam galite patikėti savo išgyvenimus. Gedėjimas yra natūrali reakcija į netektį. Senajame Testamente tragiška netektis paprastai buvo lydima raudojimo ir dejavimo. Izraelitai dramatiškai išreikšdavo savo sielvartą. Šiandieninėje labiau santūrioje visuomenėje tokie vieši širdgėlos išliejimai paprastai būna nepriimtini. Tačiau susirasti petį, ant kurio galėtumėte išsiverkti, išreikšti savo sielvartą, išsakyti jausmus, yra gyvybiškai svarbu, siekiant užgydyti praeities žaizdas.
- Supraskite širdgėlos ciklą. Daugelio žmonių išgyvenamos emocijos yra gana lengvai nuspėjamos ir normalios. Praėjus kelioms savaitėms po 2001 metų rugsėjo 11–osios, aš kalbėjausi su moterimi, kurios vyras žuvo viename iš lėktuvų. Ji papasakojo, jog iš pradžių neigė šį faktą. Ji nenorėjo patikėti, kad jos vyras buvo viename iš sudužusių lėktuvų. Ji pyko ant oro linijų tarnybos. Ji buvo visiškai sutrikusi. Neigimas, pyktis, sutrikimas, o dažnai ir kaltės jausmas yra normalios emocijos tragišką netekties akimirką. Tokio emocijų ciklo galima tikėtis. Tiesa, jos ne visada užplūsta ta pačia tvarka. Jų eiliškumas ne visuomet nuspėjamas, bet paprastai visos šios emocijos pasireiškia. Iš anksto joms nusiteikus, bus lengviau susidoroti, kai jos užplūs.
- Priimkite realybę. Dievas ne visada įsiterpia, kad užkirstų kelią blogiui, tačiau vis tiek viskas Jo rankose. Mes gyvename pasaulyje, kur ir geriems žmonėms nutinka blogų dalykų. Gėrio ir blogio kovoje būna aukų. Dievas leidžia blogiui eiti savo vaga, tačiau Jis visada yra tarp kenčiančiųjų. Jis yra ten, kad paguostų tuos, kurie gedi. Jis yra ten, kad padrąsintų sutrikusius. Jis yra ten, kad sustiprintų silpnuosius. Jis yra ten, kad įkvėptų viltį palūžusiems. Per savo širdgėlą mes galime tikėjimu įsikibti Jam į ranką. Mes galime leisti, kad Jo šviesa perskrostų mūsų tamsą, ir Jo pažadai padrąsintų mūsų širdis. Mes galime tikėtis geresnių laikų.
Markas Finlis
