Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Pragaištingas tikėjimas, gydantis tikėjimas (Loren Seibold) 0 2011-11-15 — 17:58

Įsivaizduokite, kad rankoje laikote peilį. Tvirtą, žvilgančia plienine geležte ir patogia rankena. Geležtė užaštrinta, ašmenys – skustuvo aštrumo. Klausiu: šis peilis geras ar blogas daiktas? Atsakymas, žinoma, yra labai paprastas: viskas priklauso nuo to, kokiam tikslui jį panaudosite. Jei pjaustote agurkus mišrainei, jis pasitarnauja kaip paprastas virtuvės įrankis. Jei esate chirurgas, aštrus chirurginis peilis bus gyvybę gelbstintis įrankis trūkus apendiksui. Peiliu galite drožinėti, nupjauti virvę ar įskiepyti ūglius į medį. Na, o jei tarkim apiplėšite degalinę, peilis taps jums įrankiu atlikti kažką pikta…
Tas pats įrankis, tačiau skirtingai panaudojamas. Tikėjimas taip pat gali pasitarnauti įvairiems tikslams, tai irgi priklauso nuo to, kokiam tikslui jį „naudosite“. Geriausias tikslas – kai, tikėdami Dievu, žmonės tampa linksmesni, sveikesni, geresni ir šventesni.
Deja, šiais laikais nereikia toli ieškoti žalingų ir skaudžių [fanatiško] tikėjimo pavyzdžių. Antai žiniasklaida praneša apie musulmonų ekstremistus, kurie beatodairiškai žudo Alacho vardu. Kitais atvejais – manipuliuojantys žmonių pasitikėjimu charizmatiški krikščionių vadovai – tokie kaip Džimas Džonsas ir Deividas Korešas (JAV) – prisidengę tikėjimu, religija kontroliavo žmonių valią, vartojo prievartą ir galiausiai sunaikino savo sekėjus.
Kaip toks teigiamas ir gražus dalykas – tikėjimas Dievu – gali tapti tokia pragaištinga ir naikinančia galia?
Atminkime, kad šėtonas yra blogio autorius ir tikėjimo žinovas. Jis pirmasis visa tai patyrė: savo „karjerą“ jis pradėjo kaip vyriausiasis angelas danguje! Vis dėlto jis sukėlė maištą ir buvo išvarytas iš dangaus. Ši patirtis suteikė jam žinių, kuriomis jis iki šiol naudojasi. Jis gerai pažino Dievą ir Jo užmojus šiam pasauliui. Dalyvavęs žmonijos kūrime, jis puikiai supranta mūsų protavimo peripetijas. Jis tyrinėja religijas, stebi jų vadovus, tad išranda ir būdus, kaip sutrukdyti jų geriems ketinimams išsipildyti. Tiek daug žinodamas šėtonas yra pavojingas priešas.

Pražūtingas tikėjimas
Kiekvienas mąstantis žmogus gali suprasti, kad savanaudiškais siekiais pagrįsta gyvenimo filosofija yra pražūtinga. Kas gi sukluptų gundomas šėtono, jei iš anksto numatytų pasekmes? Todėl piktasis imasi subtilesnės taktikos: tam, kad sugriautų Dievo planus, jis iškraipo religijos esmę, tikėjimą.
Pradėkime nuo vienos iš pagrindinių biblinių tiesų: Dievas nori, kad mes būtume laimingi. Jėzus dažnai kartojo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jono 10, 10). „Aš jums palieku ramybę, duodu jums Savo ramybę… Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27) Šis pažadas nesibaigia vien Jėzaus žodžiais, kuriuos Jis ištarė gyvendamas žemėje, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Šėtonas trokšta, kad į Dievą žiūrėtume ne kaip į mylintį, o kaip į piktą ir grėsmingą Tėvą. Antai puritonų pamokslininkas Džonatanas Edvardsas išgarsėjo savo pamokslu „Nusidėjėliai piktojo Dievo rankose“. Jis gan vaizdingai ir teatrališka kalbėsena pavaizdavo sielą, tarsi vorą kabančią ant siūlo virš pragaro gelmių. „Taigi Dievas rankoje laiko šios žemiškos prigimties nusidėjėlius virš pragaro duobės; jie nusipelnė šitos liepsnojančios bedugnės ir jau yra pasmerkti; Dievas tiesiog priverstas tai padaryti… šėtonas jų laukia, pragaras jau atsivėręs jiems, liepsnos laižo ir plaikstosi apsukui ir galiausiai juos praryja“.
Pamokslas pasiekė apogėjų: žmonės šaukė, verkė ir alpo. Tūkstančiai atgailavo. Deja, jie giliai susimąstė ne dėl to, kad suvokė Dievo meilę, bet todėl, kad jiems buvo pateiktas iškreiptas Dievo įvaizdis. Žinoma, Dievas nepakenčia nedorybės, bet tiesa ir tai, jog Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti (1 Timotiejui 2, 4) ir yra greitas1 atleisti tiems, kurie prašo atleidimo. Tuo tarpu kai kurie pamokslininkai baugina žmones, norėdami atvesti juos pas Dievą; toks motyvavimas dažnai paveikia, bet kas gi norėtų tarnauti tokiam sadistiškam Dievui ir dar mažiau norėtų būti su Juo visą amžinybę?..
Dar vienas netinkamas tikėjimo mokymas yra tas, kad Dievas reikalauja tobulumo. Kartą lankiausi pas moterį, kuri buvo labai susikrimtusi dėl to, kad kažkada, dar paauglystėje, pamelavo. Tai buvo tikrai tik išpūstas dalykas, tačiau šio nerimo ji negalėjo prisipažinti asmeniui, kuriam pamelavo, kuris (net jeigu ji ir būtų sugebėjusi jį rasti) būtų labai nustebęs dėl tokio menkniekio prisipažinimo.
Dievas, norėdamas, kad gyventume laimingai, Biblijoje pateikė tam tikras elgesio normas – tokias geras, kad dauguma jų (nežudyti, nevogti, nemeluoti ir kt.) atsispindi kiekvienos šalies juridiniame kodekse. Tačiau, be jokios abejonės, mes vis dėlto klysime ir darysime nuodėmes… Tad Biblijoje vis kartojama ir kartojama, kad per Jėzų Dievas geranoriškai mums atleidžia. „Kuriame turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa“ – liudijo apaštalas Paulius (Efeziečiams 1, 7)2. Aš užtikrinau tą moterį, kad Dievas daug geriau suprato ir atleido jos netinkamą poelgį nei ji pati!

Baimės našta
Jaunystėje Martyną Liuterį persekiojo baimė, kad kai kurios jo nuodėmės gali taip ir likti neišpažintos, todėl jis gali pražūti. Savo nereikšmingus prasižengimus jis taip dažnai pasakodavosi savo nuodėmklausiui, kad šis galiausiai pasakė: „Martynai, neateik, kol iš tikro nenusidėsi!“ Dievo baimė jo neapleido daugybę metų, kol kartą Romoje jis, atgailoj negailestingai kankindamas save, prisiminė eilutę iš pranašo Habakuko knygos: „O teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (2, 4). Liuteris pradėjo suvokti, kad Dievas nėra pernelyg nepasiekiamas ir reiklus, bet veikiau dosnus ir supratingas. Dievas trokšta tik mūsų pasitikėjimo Juo. Taigi su šia padrąsinančia žinia, jog teisumas įgyjamas tiktai per tikėjimą Jėzumi Kristumi, jis pradėjo protestantišką reformaciją.
Pats žalingiausias tikėjimas (ar pasitikėjimas žmogumi) yra tas, kai tikintieji patenka į religinių vadovų gniaužtus savo pačių pražūčiai. Grįžkime į 1970–uosius metus. San Franciske vienas krikščionių pastorius pradėjo kurti kažką panašaus. Džimas Džounsas buvo ganėtinai žavinga asmenybė. Ir, aišku, būriai plūsdavo pas jį. O vadovavo jis būtent taip, kad žmonės besąlygiškai jam paklustų. Savo sekėjams tvirtino, kad jis pats yra akivaizdus Dievo pavyzdys, o jų gyvenimas ir laimė priklausė tik nuo jo. Visa ši istorija baigėsi 1978–aisiais tuo, ko ir buvo galima tikėtis utopiškoje Gajanos džiunglių aplinkoje: šimtai sekėjų jo liepiami nusižudė.
Būkite budrūs, jei išgirstumėte tokius religinių vadovų tvirtinimus: „Išsigelbėsite tik sekdami paskui mane“; „Dievas man perdavė, jog nori, kad jūs atiduotumėte visas savo lėšas mano tarnystei“; „Dievas reikalauja, kad jūs darytumėte visa tai, ką aš pasakysiu, nesvarbu, jog tai gali atrodyti klaidinga“; „Jūs patys negalite suprasti Biblijos. Tik aš galiu išaiškinti, kas joje parašyta“.
Pažinojau vyrą, kuris buvo tvirtai įsitikinęs kiekvienu savo religinio supratimo aspektu, kad mušdavo savo vaikus, neleisdavo jiems išsimiegoti, trikdė privatumą, žemino.
Tikras tikėjimas niekada neengia kitų. Priešingai, Jėzus gyvą tikėjimą laikė tokiu, kuris leidžia tapti iš tiesų laisviems: „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jono 8, 36).

Gelbstintis tikėjimas
Tikras tikėjimas ves jus ramybės ir šventėjimo keliu. Tai dar nereiškia, kad gyvenant su Dievu jus visada lydės džiaugsmas ir bus lengva. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“, – sakė Jėzus. Ne kiekvieną akimirką būsite laimingi, ne į visas maldas bus atsakyta. Bet Jėzus pridūrė: „Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16, 33) Šiuose trijuose žodžiuose galima rasti pažadą tikėjimo, kuris teikia laimę ir klestėjimą.
Yra tik keletas būdų, kaip tikras, gyvas tikėjimas Dievu gali jus padaryti laimingesnius.
Tikėjimas, kad Dievas mus labai myli, leidžia mums į gyvenimo sunkumus pažvelgti kitaip. Nors ir slėgtų nedarbas, kamuotų skausmas ar šeimos problemos, vis dėlto yra dalykai, kuriais galime save padrąsinti: Dievas visad yra su mumis, net „iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 20). Kartais atrodo, kad ne iš kiekvienos nesėkmės Jis mus gelbsti, tačiau Jis tikrai supranta ir rūpinasi mumis: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10, 29–31).
Svarbu suprasti ir tai, jog nėra tokio žmogaus, kuriam nebūtų galima atleisti. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“, – rašė Paulius romiečiams (3, 23). Be abejonės, jūs kaip ir dažnas žmogus žemėje, gailitės dėl kažko, ką kada nors esate padaręs ar pasakęs. Net jei nusižengimas ir turi būti baudžiamas pagal įstatymą, Dievas vis dėlto atleidžia, ir tai galėtų paliudyti daugelis kalinčių, bet įtikėjusiųjų kalėjimuose.
Ko jūs labiausiai bijote? Dauguma žmonių nedvejodami atsakytų, jog bijo mirties. Ir kaip galima jos nebijoti? Ji, atrodo, yra visa ko pabaiga. Tačiau krikščionybė teikia viltį: yra kažkas daugiau nei gyvenimas šioje žemėje. Anapus mirties mūsų laukia geresnis gyvenimas, ten nebebus ligų, sielvarto, ašarų, tai byloja Šventojo Rašto knyga – Apreiškimas Jonui (21, 3–4): „Ir išgirdau galinga balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“. Ar įmanoma, kad mirusieji vėl gyventų? Dievas Jėzaus prisikėlimo pavyzdžiu įrodė, kad Jis yra galingesnis net ir už pačią mirtį! „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, kaip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po Jo – priklausantys Kristui Jo atėjimo metu“ (1 Korintiečiams 15, 20–23). Mirtis nėra visagalė. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Korintiečiams 15, 55), o Dievas – Visagalis!
Mes galime būti tikri, kad amžinasis gyvenimas nėra vien tik pažadas. „Aš tai parašiau jums, ‒ teigia Jonas, ‒ kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“ (1 Jono 5, 13). Reikia ne tikėtis amžinojo gyvenimo ar norėti patekti į Dangaus buveines, galvoti apie galimybę ten patekti. Ne, galite jau dabar gyventi ir žinoti, kad jei šią akimirką mirtumėte, kita dalykas, kurį išvysite, tai bus Jėzaus veidas. Koks užtikrinimas garantuotas mums! Kokia viltis! „Jei Dievas už mus, ‒ tvirtina Paulius, ‒ tai kas gi prieš mus?!“ (Romiečiams 8, 31) Net mirtis negali mūsų išskirti su Juo!
Viename iš pagrindinių „Time“ žurnalo (2009 m. vasario 12 d.) straipsnių pateikiama tokia informacija: mokslininkai išsiaiškino, jog tikėjimas labai stipriai įtakoja mūsų sveikatą. „Žmonių, kurie lanko pamaldas bažnyčiose, ankstyvas mirštamumas yra mažesnis. Tikintys mylintį Dievą Tėvą ramiau išgyvena ligų diagnozes, negu tie, kurie tiki baudžiančiu Dievu. Tvirtai tikintis Dievu, daug lengviau išgyvens net ir žudikę AIDS“.
Augustinas yra pasakęs, kad kiekvienas turime „Dievui skirtą tuštumą, kurios niekas kitas negali užpildyti“. Dievas taip sukūrė3 mūsų smegenis, kad mes norėtume Jį pažinti ir Juo pasitikėti. Tad nėra ko stebėtis, kad be Jo jaučiamės apleisti, o įsileidę Jį į savo gyvenimą – jaučiame pilnatvę.
Taigi nepasitenkinkite tokiu savo tikėjimu, kuris gali jus žlugdyti. Verčiau pasitikėkite mūsų geruoju ir mylinčiu Dievu ir siekite tokio gyvenimo, kokį mums pažadėjo Kristus – apstaus ir laimingo gyvenimo.

Pražūtingi požymiai
Nuo šėtono gyvavimo Edene iki šių dienų gausybės kultų atsirasdavo žmonių, kurie paversdavo Dievo žodžius tikėjimu arba religija, vedančia į pražūtį. Kas gi būdinga pražūtingai religijai ar jos vadovams?
Tai visiškas savo narių elgesio kontroliavimas. Kulto vadovai yra linkę labai smulkmeniškai įsakinėti, ką nariams dėvėti, valgyti, kada ir kur dirbti, miegoti, praustis, kuo galima tikėti, ką galvoti, ką kalbėti…
Vadovai reikalauja aklo paklusnumo. Jūs privalote tikėti tuo, ką jie vadina „absoliučia tiesa“. Čia negali būti jokių diskusijų. Ypač pavojinga, kai kviečiama nusikalsti „Dievo“ vardu. Jie ugdo nepakantumą tiems, kurie nemąsto taip, kaip jie; vadovai skatina nenuolaidumą, kritišką nusistatymą, vedantį į atsiskyrėliškumą ir šeimyninių santykių pašlijimą.
Tokioms bendrijoms būdingas kraštutinis požiūris į lytinį gyvenimą. Tikinama, kad mūsų kūnai ar fiziniai malonumai, net ir santuokoje, yra blogis ir turi būti smerktini. Tačiau kartais skatinama paleistuvystė.
Be to, iškraipomas Raštas, o regėjimų gavimas esą patvirtina asmeninius įsitikinimus ar ketinimus. Vadovai teigia gauną ypatingus nurodymus iš Dievo ar angelų, kurie lyginant su Šventuoju Raštu visiškai prieštarauja akivaizdžiam Biblijos mokymui.
Tokių bendrijų vadovai skatina atsiskyrimą. Tikintiesiems neleidžiama bendrauti su ne „kulto“ atstovais, taip pat ir su savo šeimų nariais.

Klaidingi pranašai
Jėzus įžvelgė pavojų: yra Jo vardą skelbiančiųjų, bet klaidinančiųjų žmones. Ir įspėjo: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mato 7, 15).
Apaštalas Petras taip pat kalbėjo apie netikrus mokytojus ir jų sunaikinimą. Jis rašė: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia“ (2 Petro 2, 1–3).

autorius

Arūnas Čerkesas. Labdaros ir paramos fondas "Malonė tau" Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!