Manydami Jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti Jo tarp giminių bei pažįstamų (Lk 2, 44).
Jėzui buvo 12 metų, kai pirmą kartą tėvai paėmė Jį kartu eidami į Jeruzalę švęsti Velykų. Jiems grįžtant iš miesto, Jėzus nuo jų atsiliko. Juozapas ir Marija nieko neįtarė ir manė, kad Jis eina minioje, o pasigedo Jo tik vakare, kai jau buvo nuėję dienos kelią. Jie ieškojo Jėzaus tarp giminių ir pažįstamų, o neradę grįžo į Jeruzalę. Trečią dieną jie rado Jį šventykloje, sėdintį išminčių ir Rašto aiškintojų draugėje ir duodantį jiems klausimus. „Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: ‘Vaikeli, kam mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome Tavęs.‘ O Jis atsakė: ‘Kam gi Manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad Man reikia būti savo Tėvo reikaluose?‘“ (Lk 2, 48–49)
Šiame pasakojime slypi labai reikšminga pamoka mums. Mes irgi galime prarasti Jėzų ir nieko apie tai nežinoti. Knygoje „Su meile iš Dangaus“ rašoma: „Bendraudami vienas su kitu taip pat turime saugotis neužmiršti Jėzaus ir pastebėti, kada jau Jo tarp mūsų nėra. Kai taip pasineriame į pasaulietinius dalykus, jog nebegalvojame apie Tą, į kurį sutelktos mūsų amžinojo gyvenimo viltys, mes atsiskiriam nuo Jėzaus ir dangaus angelų. Šios šventos būtybės negali pasilikti ten, kur Gelbėtojo buvimas nepageidaujamas, o Jo nebuvimas net nepastebimas. Štai kodėl tariami Kristaus sekėjai taip dažnai atrodo pasimetę ir sutrikę“ (67 p.).
Mūsų laikais irgi galima manyti, kad Jėzus eina kažkur minioje, o iš tikro nepastebimai Jį prarasti. Sutemus Juozapas ir Marija pamatė, kad su jais nėra Jėzaus, ir pradėjo Jo ieškoti tarp giminių ir pažįstamų, bet nerado. Pagaliau jie grįžo į Jeruzalę ir rado Jį ten, kur buvo paskutinį kartą matę. Grįžkite ten, kur Jį palikote.
Gerai, kai turite daug draugų ir giminių, pažįstančių Jėzų. Bet saugokitės tapti priklausomas nuo jų santykių su Jėzumi. Jūs turite asmeniškai Jo ieškoti. O šią sąjungą galima sudaryti tik kasdien asmeniškai su Juo bendraujant.
Morisas L.Vendenas
