Tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję (Hbr 2, 3).
„Jeigu Juozapas ir Marija apmąstymais bei malda būtų sutelkę savo mintis į Dievą, jie būtų supratę, koks šventas yra jų pasitikėjimas, ir nepaleidę Jėzaus iš akių. Vieną dieną pabuvę nebudrūs, jie prarado Išgelbėtoją, o Jo ieškoti su nerimu teko tris dienas. Taip yra ir su mumis. Tuščiažodžiaudami, sėdami blogį ar apleidę maldą mes galime vieną dieną prarasti Išgelbėtojo Artumą, o paskui, kad atgautume prarastą ramybę, gali tekti su liūdesiu Jo ieškoti daugelį dienų“ (Su meile iš Dangaus, 66p.).
Jei mes išleidome iš akių Jėzų, šėtonas neriasi iš kailio, kad mes Jo nesurastume, tiesa? Kai mano dėmesys nukrypsta nuo Jėzaus šėtonas priartėja visiškai pasirengęs kovai, ir pralaimėjęs aš galiausiai nusidedu. Tada jis sako: „Na, žinoma, dabar Dievas ant tavęs supyks. Geriau palauktum porą savaičių, kol Jis aprims, o tada pabandyk pas Jį sugrįžti.“ Po dešimties dienų jis vėl mane įveikia, ir aš dar kartą puolu. O jis primygtinai reikalauja, kad aš vėl palaukčiau dvi savaites. Tas laukimas gali tęstis amžinai. Jėzų galima prarasti ir stovyklos susirinkime, jei pagalvosiu, kad Jis eina su kitais, o paskui man prireiks visų metų, kad vėl Jį surasčiau. Kodėl? Todėl, kad Jis kažkur nuklydo? Ne, todėl, kad mes žiūrime į Jį iš aukšto.
„Daugelis lanko religines pamaldas, o Dievo Žodis juos atgaivina ir paguodžia; tačiau apleidę apmąstymus, budrumą ir maldą, jie praranda palaiminimą ir pasijunta dar didesni skurdžiai nei prieš jį gaunant“ (Su meile iš Dangaus, 67p.). Ar kada nors buvote liudininkai dvasinio prabudimo, po kurio sekė lig tol neregėtas dvasinis nuopuolis? Ar kada nors esate matę pagyvėjimą bažnyčioje ir tuoj po jo prasidedantį patį didžiausią dvasinį nuosmūkį? Kokios tokių reiškinių priežastys? Pagrindinė priežastis yra ta, kad į susimąstymą, budėjimą ir maldą žiūrima pro pirštus. Jei Juozapas ir Marija būtų elgęsi taip, kaip elgėsi Jėzus, jei jie būtų ištikimai saugoję tai, ką Dievas jiems patikėjo, jie nebūtų pametę Jėzaus iš akių. Būti greta Jėzaus – štai kas jiems buvo patikėta. O šiandien tai ir mano užduotis. Išgelbėjimo per tikėjimą esminis principas – tai nuolat gauti energijos (kaip aptartame pavyzdyje apie troleibusą), tačiau tai toli gražu ne baterijos principas, kai energija akumuliuojama tik tam tikram laikotarpiui. Ten, kur yra ryšys su Dangumi, yra ir jėga. Jei nėra nuolatinio gyvojo ryšio su Dievu, negali būti ir pilnavertiško krikščioniškojo gyvenimo.
Morisas L.Vendenas
