Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo įgavę pasitikėjimo įžengti į šventovę. (Laiškas hebrajams 10, 19)
Tai buvo 1979 metai. Pakeliui į Meksiką, trylikametis Efrenas de Loa susirgo. Buvo gydytas vietinėje ligoninėje, tačiau jam nepagerėjo. Sunerimusi berniuko šeima grįžo namo, į Jungtines Valstijas. Ouklendo vaikų ligoninės gydytojai diagnozavo Efrenui aplasinę anemiją, retą ir galimai mirtiną ligą. Vienintelė berniuko viltis buvo jam tinkamas donoras, geriausia – artimas šeimos narys. Jo tėvams bei septyniems broliams ir seserims buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, ar kuris nors būtų tinkamas donoras.
Ir čia visų laukė siurprizas. Jų kraujas ne tik kad netiko – tyrimai aiškiai parodė, kad Efrenas net nėra biologinis tos šeimos narys!
Jo motina iš karto suprato, kas įvyko. Tą dieną, kai ji parsivežė Efreną iš Meksikos ligoninės, ryte ji stovėjo eilėje ir laukė, kol bus išrašyta. Kūdikis tuo metu gulėjo pintame vežimėlyje šalia jos. Kol motina buvo nukreipusi dėmesį į registratūros stalą, pro šalį eidama seselė paskubom paguldė į vežimėlį dar vieną kūdikį.
Nusisukusi nuo stalo madam de Loa sutriko. Du kūdikiai. Abu berniukai, gimę tą pačią dieną. Nėra jokių užrašų su pavardėmis. Abu suvystyti į vienodus ligoninės vystyklus. Kuris vaikas jos?
Tada priėjo kita mama. Jos abi stovėjo ir tylėdamos žvelgė į vežimėlį. „Man atrodo, šitas – manasis“, – pagaliau pareiškė madam de Loa. Kita moteris sutiko, jos išsiskyrė ir daugiau niekada nebesimatė. Ar bent jau taip joms atrodė. Ir štai dabar, po 13 metų, tapo be galo svarbu surasti tą kitą šeimą. Nuo to priklausė Efreno gyvybė.
Šią istoriją aprašė pagrindinis Meksikos laikraštis, pateikdamas kelias detales, kurias Madam de Loa įstengė prisiminti. Po penkių dienų Efreno biologinė šeima atsirado. Abi moterys apsikabino, ir kiekviena iš jų sutiko savo tikruosius sūnus, kurių nebuvo mačiusios tiek metų. Efreno biologinės šeimos kraujo dėka jis sugrįžo į gyvenimą.
Jie buvo prarasti vos gimę. Tik per jų kraują buvo nustatytas jų tikrasis identitetas, ir jie užėmė teisėtą vietą savo šeimose.
Koks palyginimas apie žmogaus prigimtį! Mes taip pat buvome prarasti vos gimę. Gimę į nuodėmingą pasaulį, mes buvome pasmerkti mirčiai, neteisiam, nešventam gyvenimui, atskyrimui nuo Dievo.
Mūsų tikrasis identitetas atsiskleidžia per pralietą Kristaus kraują. Šventajame Rašte kraujas simbolizuoja gyvybę (Kunigų knyga 17, 10–14). Per pralietą Kristaus kraują Dievas įtvirtina naują Sandorą (Evangelija pagal Matą 26, 27–28). Mes nebesame svetimi, o priimti į Dievo šeimą (Laiškas efeziečiams 2, 13). Pralietas Kristaus kraujas suteikia teisėtą pagrindą vadinti mus Dievo vaikais (19 eilutė). Per kraują mes esame atpirkti, mums atleista, esame išlaisvinti ir vieną dieną stosime Dievo akivaizdon (Apaštalų darbai 20, 28; Laiškas romiečiams 5, 9; Apreiškimas Jonui 12, 10–11; Laiškas kolosiečiams 1, 19–20).
Apvalyti Kristaus krauju, brangiausia dangaus dovana, mes galime būti visiškai tikri, kad esame Dievo vaikai. Be jokių abejonių, tuo tikrai galima džiaugtis.
Markas Finlis
