Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

PRAŠYK ATLEIDIMO 0 2018-09-23 — 00:33

Tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne dėl to, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos (2 Kor 7, 9).

Kai mokiausi trečioje klasėje, kartą per pertrauką su berniukais išbėgome žaisti į kiemą. Po žaidimo, įkaitę ir dulkini, bėgte pasileidome prie prausyklų nusiprausti ir visai pamiršome, kaip reikia elgtis. Staiga iš gretimos klasės išėjo mokytoja ir tarė: „Kas gi atsitiko? Jūs triukš­maujate kaip laukiniai.“

Pirmiausia, – man tada taip atrodė, – jai nebuvo kas veikti vyrų persirengimo kambaryje. Antra, man nepatiko tai, ką ji pasakė, ir aš ganėtinai grubiai jai atsikirtau. Mokytoja nusprendė, kad aš, kaip trečio­kas, labai jau nepagarbiai su ja kalbu, ir viską papasakojo mano mokytojai. O ši liepė man atsiprašyti.

Bet aš nesigailėjau dėl to, ką padariau, todėl nenuėjau ir neatsi­prašiau. Kitą dieną man atėjus į mokyklą, mano mokytoja pasišaukė mane ir paklausė: „Na, ar pasakei jai, kad gailiesi dėl to, ką padarei?“ Kadangi nebuvo ką daryti, aš atsakiau: „Taip, pasakiau.“ Bet pasirodė, kad ji jau žinojo tiesą. „Aš ką tik kalbėjausi su panele Braun, – tarė ji, ­ir ji man sakė, kad tu neatsiprašei.“

Nežinodamas, ką daryti, aš atsakiau: „Bet aš tikrai atsiprašiau. Matyt, ji paprasčiausiai neišgirdo.“ Mokytoja nusprendė, kad su ma­nimi toliau kalbėti nebėra prasmės, ir leido man eiti.

Praėjo keletas metų. Aš baigiau mokyklą, ir mūsų šeima persikėlė gyventi į kitą miestą. Bet kaskart, kai versdavau Bibliją, atsimindavau, kad melavau savo mokytojai. Įtikinti nuodėme – Dievo reikalas, šven­tas reikalas, ar ne? Pagaliau aš parašiau savo buvusiai mokytojai laišką, kuriame viską prisipažinau. Tačiau vis vien nejaučiau sielvarto dėl to, kad įžeidžiau panelę Braun.

Kartą vasaros stovyklos susirinkime aš papasakojau tą įvykį. Po susirinkimo man pranešė, kad manęs laukia kažkokia moteris. Tai bu­vo panelė Braun. Jau buvo praėję daugiau kaip trisdešimt metų. Bet aš ir dabar vis dar nekaltinau savęs dėl to, ką tada pasakiau. Mes truputį pasikalbėjome, o kai po keletos dienų aš grįžau namo, radau atėjusį panelės Braun laišką, kuriame ji rašė, kad jai labai gaila dėl to, kas tada įvyko. Perskaitęs laišką, aš irgi pajaučiau apgailestavimą. Vėliau daug galvojau apie tai, kodėl aš negalėjau dėl to įvykio gailėtis anksčiau? Tikriausiai todėl, kad aš beveik nepažinojau tos moters. Aš tik vieną vienintelį kartą buvau su ja susidūręs prausykloje. Jei mūsų susitikimas su Dievu taip pat atsitiktinis, jei su Juo esame susitikę tik vieną kartą, niekada nesielvartausime Jį nuvylę. Tik tada, kai pajausime Jo meilę ir suprasime, kad Jis – mūsų Bičiulis, patirsime tikrąją atgailą.

Morisas L.Vendenas

autorius

Vaiva Paldavičienė. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!