Morisas L.Vendenas
Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 10).
Tūkstančiai krikščionių paviršutiniškai supranta žodžius: atsižadėti savęs. Jeigu žmogus mano, kad krikščionybė reikalauja tik geriau elgtis, tai didžiausią dėmesį jis skiria Dešimčiai įsakymų ir mąsto apie tai, kaip sunku jų laikytis. Jei žmogus stiprus, jam pasiseks, o jeigu silpnas – turės pasiduoti. Filosofija, pakeičianti nuoširdų bendravimą su Dievu formalizmu, niekada neleis žmogui suvokti savo bejėgiškumo, ir tuo pačiu niekada nepaskatins jo nusižeminti prieš Dievą. Jeigu stipriam žmogui, skrupulingai besilaikančiam Įstatymo, sekasi, jis neprisipažįsta, kad yra bejėgis. Silpnas žmogus, besistengiantis laikytis Įstatymo, sako: „Aš negaliu to padaryti, pasiduodu“; jis liaujasi bandęs ir tą pat akimirką nutolsta nuo Dievo, o (kad jis tai žinotų) buvo prie Jo taip arti, kaip niekada dar nėra buvęs.
Įstatymo raidės šalininkas mano, kad atsižadėti savęs reiškia atsisakyti gyvenime ko nors konkretaus, atsikratyti nuodėmių, išvengti problemų, nugalėti silpnumą. Todėl jis sako: „Aš šiandien stoviu Dievo ir žmonių akivaizdoje, ir pasižadu nuo šios dienos negerti, nerūkyti ir nešokti.“ Jei jis turi stiprią valią, įvykdys savo pažadą, niekada daugiau to nedarys ir taps vadinamuoju „geru“ bažnyčios nariu. Jei manysime, kad savęs atsižadėjimas yra įvairių blogų dalykų atsisakymas, turėsime pripažinti, kad stipriam žmogui pasiseks, o silpnas bus nugalėtas.
Aš girdėjau apie įvairias gudrybes, kurių žmonės griebiasi norėdami atsikratyti nuodėmių. Aš netgi girdėjau, kad kai kas užrašo savo nuodėmes ant popieriaus lapelių, surenka juos ir padeda tam tikroje bažnyčios vietoje. Tada juos atneša į visiems gerai matomą vietą, deda ant mažo altoriaus, žmogus uždega degtuką ir šitaip sudega iš karto visos nuodėmės. Nuostabu! Nuodėmių daugiau nėra. Visos nuodėmės sudegintos. Tai labai subtili psichologinė gudrybė, kurios efektas – garantuotas. Tačiau svarbiausia yra tai, kad silpnas žmogus, surašęs savo nuodėmes ant popieriaus lapo, kad jos būtų sunaikintos, parėjęs namo susigriebia, kad nuodėmės vis dėlto liko su juo. Yra žmonių, išbandžiusių daug panašių metodų, ir jie gali pasakyti viena: „Man atrodo, kad kai kurie gimsta tik tam, jog būtų kuru pragaro ugniai, ir aš, matyt, toks esu.“ Ir jie ima tikėti, kad jų gyvenimas yra iš anksto nulemtas.
Aš norėčiau pasakyti, kuo pasireiškia tikrasis atsidavimas Dievui. Tai nėra ko nors atsisakymas. Savęs atsižadėjimas – tai minties, kad aš kažką galiu padaryti savo jėgomis, atsisakymas; tai pripažinimas, kad galimas tik vienas, nuo žmogaus priklausantis veiksmas – kai mes einame pas Kristų tokie, kokie esame. Turime atsiduoti Dievui.
